Pasaulis pro pirties duris…

Aš sėdžiu priepirtyje. Durys ir vėl atvertos, šviesu. Iš čia man geriausiai matosi metų rato sukimasis. Metai iš metų kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį aš sėdžiu ant šio suolelio išėjusi iš karštos pirties atvėsti, ir nieko negalvodama, tik jausdama, kaip atlėgsta karštis ir sklaidosi garai, žiūriu pro duris ar į tamsų langelį. Norint pamatyti tikrąjį pasaulį, būtina turėti vietą, iš kurios bent kelis kartus per savaitę nieko negalvodamas ir neplanuodamas stebi tai, kas iš tiesų vyksta.

Šiandien karšta ir lauke, ir pirtyje. Tolumoje, net be akinių, matau plikus baltus beržų kamienus ir tarp jų gelsvėjančias žydinčias blindes. Ten turbūt dūzgia mūsų bitės, nes mačiau vieną, nutūpusią man ant rankos, pavargusią ir geltonu pilveliu nuo surinktų žiedadulkių. Pro duris įskrenda kamanė, bando rasti plyšelį į garinę, bet vyras atsargiai ją palydi atgal į lauką. Nukreipiu žvilgsnį į pievą ir pastebiu tai, ko šeštadienį dar nebuvo. Tarp gelsvų pernykštės žolės kuokštų išlenda pirmieji žali plotai. Prisimerkus tokia dėmėta pieva primena abstrakčiosios tapybos darbą. Gelsvi, žali, pilkšvi ir tamsūs plikos žemės ploteliai susilieja į kažką reiškiantį, bet man vis dar neįkandamą paveikslą. Kaip tie dvimačiai paveikslėliai, kurių niekaip neįžvelgdavau vaikystėje ir pavydėdavau tiems, kurie mato. Va tik neseniai sužinojau, kodėl jų nematau – mano viena akis „tinginiauja“ ir visą darbą atiduoda kitai. Gal ir dabar dėl tos pačios priežasties nesugebu įžvelgti gamtos dėmių paveikslo. O gal reikia pasėdėti šiame priepirtyje dar bent 10 metų…

Sėdžiu ir bandau prisiminti, kaip keičiasi vaizdas pro pirties duris einat metams. Ir bandau susidėlioti mintyse, ką ir vėl pamatysiu šiemet. Bet susidėlioti darosi sunku, ypač, kai balandžio 2 dieną kaitina beveik 20 laipsnių karštis… Žinau, kad po kelių pirčių, vėl pamatysiu ant pievelės straksint kielę. Šio paukštelio grįžimo laukiu nuo pat vaikystės, ji mane visada džiugina. Vėliau pro vakarėjantį mišką atsklis gegutės kukū. Dabar su vyru pradėjome juoktis, išgirdę, kaip aptvare kudakuojanti višta net užsižagsėjo nuo savo pačios itin ekspresyvaus jausmų protrūkio. Ir prisiminėme, kaip kartais užsikukuoja gegutės. Įdomu, kodėl niekada nesusipainioja vyturiai, strazdai ar špokai?

Kiek vėliau ant beržyno užsimes plonytė žalsva migla, kuri kiekvieną pirtį vis tankės ir galų gale jau matysiu ne baltus kamienus, o ištisą žalią sieną. Slyva virš pirties apsipils baltais žiedais, lygiai tą patį padarys ir kitos slyvos bei vyšnios. Tada pražys pro pirties duris matoma obelis, o dar vėliau jazminas. Žolė sužaliuos ir pakils iki juostos, joje matysiu geltonas kiaulpienes, vėdrynus, baltus kmynus, rausvas gaisrenas, rūgštynių žiedus ir visą kitą smulkmę. Maždaug tuo metu į pasaulį pro pirties duris žiūrėsiu per dūmus. Nes atsibus ir uodai… o jie baisiai mėgsta šiltą priepirtį. Tenka užsidegti priešuodinius smilkalus ir klausytis varlių koncerto. Net galima įsivaizduoti „stage diving“ sceną, kai išpuolus pro dūmų uždangą neri tiesiai į koncertuojantį prūdą… Na, bet tai supras tik tie, kurie kaip aš jaunystėje vaikščiojo į metalistų koncertus…

Vasarą matysiu žalią pievą ir į pirtį bandys užsukti paaugę, mano inkubatoriuje išperėti ančiukai. Juos leidžiu lakstyti po pievas, kol neužsuka kokia kaimynystėje gyvenanti rudauodegė. Pernai ji sugebėjo vienu metu nusinešti iš kiemo gal 10 ančiukų… Bet jei nori gyventi tarp miškų, kartais privalai ir dalintis. Nepykstu ant lapių, jos daro tai, ką turi daryti. Kartais tenka vieną kitą sunaikinti – nes aš irgi darau ką turiu daryti gindama savo ūkį. Taip yra, taip ir turi būti… Į pirtį užsukti kartais pabando ir višta, vedžiojanti viščiukus. Ožkos vasarą tupi ganyklose, bet atėjus rudeniui ir jas galima čia sutikti…

Vis blykštant žaliai ankstyvos vasaros spalvai į akiratį pakliūna būsimo derliaus ženklai. Štai tiesiai prieš duris matyti visas stulpas raudonai ir baltai žydinčių vijoklinių pupelių. Tai mano vasaros gardėsis – su česnakais ir čili pipirais pakepintos dar nesubrendusios jaunos pupelės… Toliau stūkso kelios tuoj pražysiančios saulėgrąžos ir kelios pluoštinės kanapės, kurias pasėjau iš maistui skirtų sėklų. Aš taip dažnai darau, nes maistinės sėklos pigesnės už sėjamas. Pernai taip pasėjau kalėdinių aguonų pakelį, sudygo beveik visos sėklos. Ir saulėgrąžos, ir kanapės auga dėl gražumo ir laukinių paukščių. Jos taip ir stovės iki kito pavasario, kol vėl reikės sukasti žemę, taip jas ir matysiu visus likusius metus. Po truputį ant obels ima ryškėti iš pradžių žali, vėliau vis raudonesni obuoliai. Ir gintis tenka ne nuo uodų, o nuo gylių, aklių ir kitų kandančių bjaurybių, kuriems nusišvilpt į dūmųs.

O tada ateina ruduo. Į pirtį skrenda širšuolai. Aš kažkada jų paniškai bijodavau, lėkdavau iš namų, kol vyras išgaudys įsibrovėlį. Dabar vis labiau su jais susitaikau. O ką padarysi, juk nepulsi į paniką kiekvieną dieną po 3 kartus?… Spalvos pradeda keistis, šviesos vis mažėja. Beržynas nusidažo geltonai, geltona siena vis retėja, kol galų gale po gero vėjo, vėl prieš duris šviečia balti kamienai. Vanduo tvenkinyje atšala, o vėliau ir užšala. Tenka kirsti eketę ir prie jos kabinti žibintą. Vaizdas pro duris dingsta, nes pačios durys uždarytos. Tik šviečia šilta šviesa ir pro visu plyšius virsta garai. Tamsoje labai gerai matyti visi pirties paveikslėliai, atsiradę ten, kur nutiško vanduo ar praėjo šlapios kojos. Ir dar išryškėja mano velniukas iš medžio rievių ant durų staktos. Jis man labai patinka, bet kartais ir priverčia per nugarą prabėgti šiurpuliukus. Ypač tada, kai nešant į pirtį malkas ar šlapių skalbinių pilną krepšį durys pačios prasiveria, kad įleistų. Žinau, kad sakysite, jog tai vėjas papūtė. Bet kodėl būtent tada, kai reikėjo, kodėl taip dažnai, kodėl būtent man? Jūs kaip sau norit, o aš galvosiu, kad tai mano pirties velniukas padeda man. Nors esu įsitikinusi, kad jam gali užeiti noras ir paišdykauti. Todėl stengiuosi elgtis maloniai, kaip su savo namuose gyvenančiu bilduku, kuriam visada padėtas dubenėlis su kalėdų sausainiais, kasmet pakeičiamais.

Turbūt tą metų bėgimą matyčiau ir taip, be pirties durų. Galbūt. Nors iš tiesų abejoju… Nes labai lengva užsisukti, užsidirbti, užsimiršti ir nepastebėti. Lengva keisti vietą, važinėti šen ir ten, ieškant vis naujesnių ir gražesnių vaizdų, bandant užpildyti kažkokią tuštumą, esančią kiekvieno žmogaus dvasioje… Tai, kas priverčia bent kelis kartus per savaitę atsisėsti į tą pačią vietą, žiūrėti į tą patį vaizdą, nieko negalvojant, tik palengva vėstant ir jaučiant kaip laikas slenka pro šalį, yra neįkainojamos vertės. Besikeičiantis vaizdas, matomas iš tos pačios, pastovios vietos yra mano saitas, siejantis mane su pasauliu. Taip pasaulį mato tik medžiai, kalnai, ežerai ir žmogus, metai iš metų, kelis kartus per savaitę sėdintis toje pačioje vietoje priepirtyje ir žvelgiantis į vaizdą, matomą pro praviras pirties duris…