Paskutinis tamsus rytas…

Šį rytą mane apgavo žvaigždžių šviesa, kuri pranašavo rytą. Atsikėliau, o ryto nėra. Net gaidžiai negieda, net pelėdos neūbauja. Tik vėjas ūžia, judina atsipalaidavusį skardos gabalą ant stogo ir girgždina trobos lentas. Tamsus rytas, kaip viduržiemyje. Tokį rytą iš pačių gilumų ima lįsti keisti jausmai. Atgaila už kažką, ką padarei ar nepadarei. Giluminis liūdesys, kuris yra pačioje mano esybės šerdyje. Nepiktas liūdesys, bet liūdnas. Išlenda ir vidinis stebėtojas, kuris su liūdesiu yra pasidalinęs tuo pačiu slapčiausiu giluminiu kambarėliu. Jie visada padeda vienas kitam. Liūdesys leidžia stebėtojui išlikti budriam, nes įsilinksminus neišeina stebėti pasaulio. O stebėtojas liūdesiui primena – tu nesi pagrindinis veikėjas, tu tik pagrindas po kojomis, mindomas kaip žemė, bet ir svarbus kaip ji.

Įsiklausau į namus. Garsiausiai ūžia prieš kelias dienas įjungtas inkubatorius su vištų kiaušiniais. Jis pranašauja ateinančią vasarą, karštus orus, viščiukų cypsėjimą ir Marcelės cypimą „Oi kokie jie mielučiai“. Švelniai ošia mano kompiuteris. Viršuje, miegamuosiuose kažkas apsiverčia ant kito šono. Tamsoje matyti tik dvi mažos lempelės – interneto žalia ir akvariumo šildytuvo raudona. Daugiau lempelių mūsų kambaryje nėra. Mane nušviečia kompiuterio ekranas, per langus veržiasi žvaigždžių šviesa. Galvoju – gal čia paskutinė tokia šalta ir tamsi naktis, iki kito rudens? Ar pavyks man dar kartą atsikelti taip anksti, kad matyčiau kaip ateina nauja diena? Ilgos dienos mano prakeiksmas, aš pasiklystu tarp tiek daug šviesos… ir šį rytą liūdesys ir atgaila kalba apie tą patį – kodėl tu taip gailiesi to, ko negali turėti, ir nesidžiaugi tuo, ką turi?

Ach, na aš taip stengiuosi džiaugtis tuo, ką man duoda ši diena. Aš juk kiekvienais metais pasižadu sau, kad šiemet tikrai mėgausiuos šiltomis ilgomis dienomis… Kad patys pirmieji gegužės mėnesį užėję karščiai neprivers manęs laukti spalio pabaigos vėsos… Kad ilgos vasaros dienos šiemet bus ramesnės, pertraukiamos siestos ir aš rytais ir vakarais nesvajosiu vėl susitikti su prieblanda ir tamsa… Liūdesys prisėda ant to paties suolelio, kur sėdi atgaila. Iš už kampo juos stebi stebėtojas. Pastarasis visada būna ramus, į viską žiūri iš šono ir žino, kad šiaip ar taip viskas praeis. Praeis vasaros karščiai su ilgomis darbingomis dienomis. Praeis šaltos naktys, kai reikia baimintis dėl kopūstų sodinukų užklotų šiltnamyje. Praeis viščiukų ir ančiukų perinimo sezonas. Net Marcelės spygavimus netrukus pakeis paaugliškas burbėjimas. Mano stebėtojas protingas, gudrus, kartais net šiek tiek ciniškas. Jis suteikia man ramybės, kurią mato aplinkiniai ir juos apgauna. Stebėtojas rūpestingas, jis savimi visada užstoja liūdesį ir atgailą, kad kiti jų nematytų. Anie per daug nuogi, minkšti ir neapsaugoti, svetimos akys juos raižo kaip peiliai.

Žvaigždžių šviesa traukiasi, pro šiaurrytinį langą matyti švintantis dangus. Už mano nugaros pietvakarinis langas dar visiškai tamsus. Atgaila eina gulti, o liūdesys su stebėtoju sėdi ant suoliuko ir žiūri kaip prasideda nauja diena. Lėtai. Ramiai. Su vėju. Tarpais atrodo, kad burzgia ne inkubatorius, o pasaulio variklis, kuris priverčia naktį užleisti vietą dienai, žiemą pakeisti pavasariu, sprogdina lapus ant medžio ir bombas Ukrainoje.

Liūdesys ir stebėtojas suklūsta – pasaulio variklis? Kas gi varo pasaulį, kuris liūdnai stebint taip greitai keičiasi? Viršuje vėl kažkas nusižiovauja, pasivarto lovoje ir abu mano vidiniai draugai atsipalaiduoja. Kol girdžiu namie ramiai miegančius savo vaikus, vyrą, kol visi šalia manęs, tol aš galiu sau ramiai keltis tamsybėse, stebėti kaip ateina nauja diena ir rašinėti visas šias nesąmones. Stebėtojas su liūdesiu palinguoja galva – juk žinai, kiek mažai liko laiko, kol gali kiekvieną (beveik kiekvieną) naktį girdėti miegančius visus savo vaikus?

Ant suolelio grįžta atgaila, liūdesys ir stebėtojas susiglaudžia, kad leistų prisėsti trečiajai bičiulei. Atgaila man primena kiekvieną kartą, kai aš pagalvoju, kaip norėčiau, kad vaikai greičiau užaugtų ir duotų man ramybę, nesikilnotų naktimis, nesiraukytų dėl pagamintų pietų, neklaustų, kada pagaliau išskalbsiu rūbus. Primena taip dažnai duodamą pažadą džiaugtis kiekviena diena, nesvarbu, kokio ilgumo ar kokio karštumo ji bebūtų. Liūdesys prisiglaudžia prie atgailos, padeda galvą jai ant peties. Stebėtojas į juos žiūri iš šono, jis daug tokių pasiglaustymų matė…

Lauke dangus baigia iš juodo virsti tamsiai mėlynu ir vis šviesėja. Lauke ūžia vėjas. Man laikas pradėti gaminti pusryčius. Palieku savo draugelius ant suolelio, uždarau galvoje dureles, kad jie man netrukdytų ir einu į naują dieną.