Trumpi…

…Vieną dieną kovo mėnesį kepina beveik 20 laipsnių karštis. Žemė neuždengta lapų, viskas kaista ir džiūsta. Kitą dieną temperatūra krenta žemiau nulio ir viską dar labiau džiovina stiprus vėjas. Maži, trapūs, sultingi, šilumos išvilioti iš dar iki galo neįšilusios žemės lapeliai džiūsta vėjyje ir šaltyje. Aš kas vakarą einu į šiltnamį, laistau žemę, kad neperšaltų ir klostau savo daržovių daigelius ir ridikėlius. Prieš kelias dienas atsinešiau iš namų net antklodžių užvalkalus, nes jau nebeturiu tiek agroplėvės, kiek sluoksnių reikia uždengti iš kaimynės gautoms išstypusioms paprikoms. Kaimynė neseniai pradėjusi daržininkauti, dar nespėjo apsiprasti su mūsų pavasariais. O aš jau gudri, mano sėtos paprikos dar visiškai mažytės, jas lengva įsinešti nakčiai į vidų. Pomidorai ką tik sudygo. Spės pasivyti, vasaros karštos ir ilgos. Vaikštau aplink pumpurus sukrovusias slyvas. Pernai ankstyvo pavasario karščiai išviliojo žiedus, ir vėliau, per patį žydėjimą juos apklojo sniego pusnys… Dabar lauke minus 7. Po 2 dienų žada 20 laipsnių karštį…

…Išeinu į lauką. Pučia sausas šaltas vėjas. Išvažiavus iš namų ir tik palikus už nugaros Šikamiškį, mus pasitinka ištisinė dulkių siena. Savaime prisimenu filmą „Interstellar“. Kažkada mėgdavau jį žiūrėti, kai pati labai prastai jausdavausi. Tam, kad prisiminčiau – gali būti ir blogiau nei man dabar. Tai ką dabar žiūrėti, kad sužinočiau, jog gali būti ir blogiau? Kramtau į burną prineštą smėlį, uodžiu aitrų dulkių kvapą ir markstau peršinčias akis… Gal „Melancholiją“? Bet tas filmas manęs neliūdina. Ten viskas gražu, žalia, o tada tik atlekia kometa – bum!, ir viskas. Graži, pavydėtina pabaiga… Grįžusi nerandu geresnio būdo sužinoti, kad šiandien man nėra taip blogai, kaip įsijungti delfį ir šiek tiek paskaityti žinias. Tada nusiraminu ir einu į daržą, mindyti takelių, nes daugiau nieko negaliu daryti. Pietų nereikės, užtenka ir to smėlio kurį jau suvalgiau…

…Šiemet žiemos nebuvo. Lygiai taip pat, kaip prieš 5 metus, kai mes kraustėmės į savo mylimą Šikamiškį. Šią sodybą susiradome rugsėjo mėnesį ir nutarėme pirkti. Visą rudenį laukiau, kol pamatysiu paraistės kalveles nubalintas sniego ir galėsiu su vaikais nusileisti rogutėmis iki pat raisto. Laukiau laukiau ir nesulaukiau… Sniego nebuvo. Lygiai taip pat, kaip šiemet. Prisimenu, kad ir savo gimtadienį vaikystėje, kartais švęsdavau su draugėmis šokinėdama per gumytę. Mano gimtadienis vasario pabaigoje. Bet kad taip visiškai nebūtų žiemos, nepamenu… Šaltis šiemet šiek tiek paspirgino tik savaitę žiemos pabaigoje. Koks ten šaltis – 10 laipsnių žemiau nulio ir keli centimetrai sniego. Bet einant į tualetą paryčio tamsoje tas sniegas girgždėjo po kojomis. Ir tada pagavau save bandančią įsiminti šį garsą. Nes visa savimi jaučiau – labai gali būti, kad šio garso daugiau nepavyks išgirsti labai labai ilgai…

…Vakar bandžiau suskaičiuoti, kiek metų mes nežiūrime TV. Neprisiminiau. Žinau, kad Marcelei jau 8, ji gimė be televizijos, o atsijungėme gal kokius 2-3 ar dar kažkiek metų prieš jai gimstant. Aš jau neprisimenu, koks jausmas, kai įsijungi televizorių ir žiūri žinias… Žinių aš paieškau pati, tai vienur, tai kitur, tiek, kiek mano nervai išlaiko. Ta „mūsų dienų apokalipsė“ apėmė visų protus ir ten jau sūkuriuoja ištisa dulkių siena iš antraščių, nuotrupų, spėliojimų, prognozių, nepatikrintų žinučių ir pasidalijimų soctinkliuose, kaip ir tuose ką tik suartuose laukuose. Burnoje kramtau atsineštą iš lauko smėlį ir kelias antraštes apie muitus ir karo grėsmes. Galvoju, ir kodėl žmonės ieško vaistų nuo širdies, kepenų, galvos skausmo, kai yra vienas pagrindinis ir paprasčiausias vaistas, norint kiek geriau pasijusti. Tai išjungti visas nepatikrintas žinias ir eiti ką nors daryti savo rankomis?… Nežinau, gal kitiems tai ir neveikia, bet kai man ima per daug spurdėti širdis ar skaudėti galva, naminių makaronų minkymas, ravėjimas ir grybavimas kuo puikiausiai numuša spaudimą ir išvalo antraštinių dulkių sieną mano galvoje… Baltoji mirtis cukrus, yra gryni niekai palyginus su visą esybę užgulančia visiškai bevertės informacijos lavina…

Nežinau, ar ši jau tikrai realiai matoma klimato kaita, ar realiai matomos mūsų netikusių veiksmų pasekmės, ar visiškai nerealiai išprotėjęs žmonių pasaulis mane verčia pavydėti „Melancholijos“ veikėjams ir vėl rašyti naują pasaulio pabaigos epizodą…