Kumpis

Kai vyras parodė man šią nuotrauką, supratau, kad įvykdžiau vieną iš svarbiausių savo gyvenimo darbų. Išmokau puikiai pagaminti tikrus rūkytus kumpius. Mirdama žinosiu, kad bent prie vieno suplanuoto gyvenimo darbo galiu palikti uždėtą varnelę. Kumpiai šiemet tobuli. Tą sako draugas, kuriam padovanojome kumpį gimtadieniui. Tą sako vaikai. Tą sako fotoaparatas. Ir aš taip pat drįstu tą pasakyti. Šiemet mano rūkyti kumpiai tiesiog tobulybė.

O aš galiu taip sakyti, nes kumpių ir dešrų – rūkytų, vytintų, pelėsinių, reikaluose esu tikra žinovė. Savo skonį pradėjau lavinti dar tais laikais, kai pati savęs neprisiminiau… Mama pasakojo, kad buvau žiauriai nevalgus vaikas ir man iš po kelių aukštų prekystalių vis tiek nupirkdavo kažkokios „Maikupo“ dešros. Jos skonį vis dar prisimenu, bet vaizdo jau ne. Laikydavo tą dešrą tik man, o tėvai tik pauostydavo… Vėliau mamos mama Baba, asmeniškai man vytindavo kiaulienos išpjovas. Vilniaus Kalvarijų gatvės daugiabučio 3 aukšte. Oi, kokios skanios mėsytės buvo… Vytino pasislėpusi nuo mano apsiskaičiusios mamos, išsigandusios trichineliozės. Kaip rojaus kampelį prisimenu tetos Marytės kamarą, kurią kasmet porai dienų aplankydavome Mažėnų kaime. Teta Marytė buvo mano Dieduko pusseserė. Ji dar kepdavo tortus, tas žalias sausainines eglutes ir kitokius skanumynus vestuvėms ar kitoms šventėms. Ir šiaip buvo nuostabi šeimininkė. Bet jos kumpiai kumpeliai… tiesą pasakius net nežinau, ką aš lankydavau – tetą, kamarą ar jų tvartą su kiaulėmis, karvėmis ir avimis… Vaikai per daug nuoširdūs, ir net suaugę negali apgauti savo prisiminimų. O prisiminimai rikiuojasi taip: tvartas, kamara, teta… Dar kaip skanėstą prisimenu pageltusius lašinius, kuriais vaišindavo kita teta.

Vėliau mano gyvenime atsirado visokių kumpių, dešrų, skilandžių. Iki šiol turiu tokia sūrią nuodėmę, kai visai pavargstu, tai skaitau knygą ir graužiu kumpį ar dešrą… O dabar savo atsargomis turiu dalintis su Marcele, paveldėjusią mano mitybos įpročius.

Pati jau seniai vytinu mėsas, gaminu dešras, sūdau lašinius. Bet štai tokie kumpiai kaip šiemet retai pasitaiko… Esu visiškai patenkinta savimi, ir ničnieko nekeisčiau. Paplekšnoju sau per petį ir atsipjaunu storą griežinį kumpio.

Norit recepto? Jis labai paprastas. Lapkričio ar vasario mėnesį pasiskerdžiate metinę kiaulę (ferminė ir parduotuvinė netinka), išsipjaustote kumpius. Atsimatuojate 2,7 proc. druskos nuo mėsos svorio, įmaišote šiek tiek cukraus ir šiuo mišinių įtrinate mėsą. Gabalus sluoksniuojate kubile, tarp sluoksnių pabarstydami cielų juodųjų pipirų ir lauro lapelių, mėsą taip laikysime ilgai, tai prieskonių smulkinti nereikia, įsigers ir taip skonis. Sūdome nuo 2 savaičių iki mėnesio, priklausomai nuo orų. Šiemet kai sūdžiau šalo, tai teko palaikyti virš 3 savaičių. Karts nuo karto mėsą pavartome, sukeičiame vietomis, kad apatiniai gabalai atsidurtų viršuje, o viršutiniai – apačioje. Išsūdytą mėsą surišame virvele ir pakabiname rūkykloje. Palaikome bent parą, kad apdžiūtų. Rūkėme 2 dienas, obelies šakų ir alksnio pjuvenų dūmuose. Tada padžiovinome dar 2 savaites ir voila! – Tobulybė.