Pilnatis…

Pilnatis, balandžio 13 diena. Pastebėjau, kad laiką pradėjau skaičiuoti ne mėnesio ar savaitės dienomis, o pagal mėnulį. Išeinu paryčiais į lauką ir danguje pamatau mėnulio blyną, ir vėl praėjo visos fazės… Kai lauke mažai šviesos taršos, gyventi pagal mėnulį tampa labai lengva. Šviesi pilnaties naktis, kai sunku atskirti, ar jau švinta, ar dar gili naktis, kai visus namuose užpuola nemiga arba keisti sapnai. Delčia, kai mėnulis išeidinėja, išsinešdamas pilnaties nerimą. Tamsios nors į akį durk naktys, kai mėnulis pasislepia ir kaupia jėgas sugrįžti. Jaunatis, kai naktys ir vėl šviesėja. Ir vėl pilnatis…

Matau mėnulį kiekvieną giedrą naktį ir jis man visada sako tik vieną – neskubėk. Neskubėk, nes nėra prasmės tą daryti, aš ir vėl sugrįšiu lygiai toks pats kaip buvau. Lygiai po tiek pat laiko. Lygiai taip pat veiksiu vandenį, grybus, mieles ir tavo sapnus. Niekur neskubėk ir sustok pasižiūrėti į mane. Dabar esu toks koks esu ir kitoks būsiu tik tada kai ateis tam skirtas laikas. O tada ir vėl grįšiu į pirmykštę būseną, nes esu toks, koks esu – skirtingas ir kartu vienodas.

Žinau, žinau aš tuos mėnulio žodžius, bet esu tik žmogus… Vėl ir vėl tenka pasižiūrėti į kalendorių, prisiminti savaitės dienas, valandas, planus ir kitus žmogaus išgalvotus dalykus. Vėl ir vėl tie sau pačiai sukurti, ir iš tiesų visiškai nesvarbūs įvykiai, planai, sukaktys, verčia mane pamiršti mėnulį ir vėl įsisukti į kažkokį beprotišką ir beprasmišką sūkurį. Šiandien mokymai. Vakar vienu metu turėjau kepti duoną, pyragą su grikiais ir grybais žmonėms pavaišinti, kūrenti šeštadienio pirtį, valyti kiaušinius pardavimui, tarpuose turėjau pasėti jau sudygusias burokų ir runkelių sėklas, sukaišioti peraugusius kaliaropių daigus. Dar palaistyti šiltnamį, paliepti vaikams pašerti triušius, ožkas, įnešti perekšlę su viščiukais į kluoną. Ir dar nepamiršti pagaminti vakarienės. Taip užsisukus visiškai pamirštu mėnulį. O dar blogiau, pamirštu, kad tik niekur neskubėdama galiu suspėti. Suspėti viską, ko man iš tiesų reikia. Nes kai labai skubu padaryti „viską“, – nekenčiu šio žodžio, kuris visiškai nieko nereiškia, tai tada niekuo nespėju pasidžiaugti. Vakarienę spėjau padaryti. Man ji buvo visiškai beskonė.

Taip, vakar galėjau nusispjauti į tuos daigus, būtų ramiai sulaukę šio vakaro, ir sėklos būtų pakentėjusios. Bet aš sugalvojau, kad reikia pasėti šiandien, ir turėjau skubėti, kad spėčiau su savo kažkokiu keistu įsitikinimu. Aš vis sugalvoju sau darbų, ir turiu skubėti, kad juos įveikčiau. Man užtenka 5 runkelių. Spėkit, kiek aš jų pasėjau? Pati nežinau, neskaičiavau. Lygiai taip pat būna ir su kitais darbais. Prisigalvoju, kad vakarienė turi būti iš kelių patiekalų, kad šviežios duonos turi būti bent 3 kartus per savaitę, kad turiu atsakyti į visas, net pačias kvailiausias žinutes, kad turiu perskaityti, kas vyksta pasaulyje, kad turiu spėti būti gera mama, dukra, žmona, šeimininkė, ūkininkė, rašytoja, mokytoja, žmonių linksmintoja. Ir visiškai užmirštu, kad visiškai nėra kur skubėti. Nes yra kaip yra. Nes suspėti neskubant galima tik tada, kai darai tik tai, ką tuo metu turi daryti. Be žinučių, be žinių, be papildomų darbų, kuriuos galima padaryti ir rytoj, darymo. Taip, ir vėl aš susidūriau su tuo pabaisa – Daugiau. Daugiau darbų, daugiau pinigų, daugiau daiktų, daugiau daržovių, daugiau maisto, daugiau, daugiau, daugiau. O mėnulis kabo virš manęs ir juokiasi…

Bet mes dar pažiūrėsime, kas juoksis paskutinis. Aš vis dar mokausi. Mokausi nedaryti to, ko man nereikia. Ir man vis geriau sekasi. Aš jau išmokau nedaryti to, ką daro visi, tik dėl to, kad tai daro visi. Išmokau atidėti darbus, kurių nebūtina daryti šiandien, nes rytoj jų išvis gal nereikės daryti. Dažnai ir nereikia. Nes tie darbai būna tiesiog išgalvoti tų mistinių „visų“. Galima nepjauti vejos, beveik neravėti daržų, nepirkti naujų rūbų, kol senieji visiškai nesudrisko, galima net kartais nesišukuoti. Ir visiškai niekas nepasikeis. Mėnulis ir vėl keliaus savo keliu – pilnatis, delčia, jaunatis, pilnatis. Ir kai tiktai vėl pradedu gyventi šiuo ritmu, spėju viską neskubėdama. Ir tada atsigręžusi staiga pamatau, kad aš viską suspėjau būtent tada, kai ir reikėjo padaryti, Net tuos ilgai atidėliotus, tarsi vėluojančius, darbus… Ir tik tada, kai gyvenu su mėnuliu, spėju ir pagaminti kelių patiekalų vakarienę iš pačių šviežiausių ir geriausių savo ūkio produktų, ir pasimėgauti vakarienės skoniu susėdus prie stalo su visais namiškiais. Žinot, galbūt būtent tą ir sako man Mėnulis – reikia spėti neskubant pasimėgauti tuo, ką sugebėjai padaryti. Ramiai, tyliai, be jokių papildomų planų ateičiai. Tiesiog taip, kaip per dangų plaukia pilnatis.

P.s. berašant šį tekstą, atsikėlė vyras ir netyčia numėtė nuo stalo visus kalendorius…