Vakar ir šiandien…

Labiausiai mėgstu laiką prieš užmiegant, kai mane aplanko keistos mintys. Ir laiką kai tik atsikeliu, o visi kiti dar miega. Nes tada galiu užrašyti ką sugalvojau… Štai pastarųjų 3 dienų darbai:

…Vakar atsigulusi prisiminiau kaip ryte skaičiau apie japoną, kuris kalnuose turi sake restoranėlį-barą. Viską daro pats vienas, kasdien tą patį. Valo, apsiperka, gamina, įpila, paduoda, bendrauja su svečiais. Ir nepavargsta, nes jo darbas yra jis pats. Neatskiriamas duetas. Aš vis bandau surasti savo balansą tarp darbo ir poilsio, bet niekaip nepavyksta. Gal šio japono požiūris yra teisingas? Aš juk irgi negaliu atskirti savo darbo nuo savęs. Aš esu mama – kokia mama gali atskirti save pačią nuo savęs – mamos? Jei jau taip atsitinka, kad atskiria, tai visą likusį gyvenimą plyšio vietoje lieka negyjanti žaizda. Taip pat yra su rašymu, piešimu ir kitą kūryba, kuri eina iš kažkokio giluminio šaltinio. Negali tiesiog pasiimti atostogų nuo savo kūrybingumo. Arba ūkis, jei maitini iš ūkio šeimą. Ne parduodi produktus, o būtent augini viską savo stalui.

Taip, gal kartais labai užsimanau tylos valandėlės, bet tam užtenka laiko, kai vaikai dar miega arba yra mokykloje. Taip, kartais nesinori rašyti, bet tada norisi megzti, siuvinėti, austi. Taip, kartais atsibosta virtuvė ir ūkis, bet visai netyčia apsisukusi vėl atsiduriu prie orkaitės. Atostogų tikrai nenoriu, mane gąsdina mintis apie tai, kad reikėtų keisti savo gyvenimo ritmą, namus, lovą, orą, kuriuo kvėpuoju ar maistą, kurį kasdien valgau. Man nereikia atostogų, nes mano darbas -tai aš pati. Neatskiriamas nuo manęs. Kada kasdien einu savo įprastais keliais, takeliais tarp daržo, vištidės, ožkidės, triušidės, virtuvės, kompiuterio su pradėtu tekstu, aš nepavargstu. Bet tik atsiranda trukdžiai – tokie kaip svečiai arba pačių išvykos į svečius, mokymai, pramoginės kelionės į parduotuvę, biblioteką, paštomatą ar kitokie nenumatyti reikalai, aš iš karto pasimetu ir pavargstu. O tada pradedu galvoti, kad reikia pailsėti, pagulėti pusdienį lovoje ar paklaidžioti po apylinkes. Visa laimė, kad mano aš geriau žino, kaip jam pailsėti, ir visai netikėtai atveda mane prie dubens su makaronų ar duonos tešla, į neravėtą lysvę ar pas triušę su mažais triušiukais. Ramiai paminkius ar paravėjus, aš vėl atsiduria manyje, aš ir vėl nedaloma ir neatskiriama nuo savo darbų. Kartais, aišku, ir aš pasiduodu visuomenės klišėms, pradedu galvoti, kad reikėtų atostogų. Bet vos tik pabandau įsivaizduoti, kaip atsiplėšti nuo savo kasdieninio gyvenimo, suprantu, kad man jau reikėtų plėšyti save pačią. Atsistatymas ir žaizdų gydymas po plyšimo, užtruktų per ilgai, net nesu įsitikinusi, ar pavyktų viską taip sutaisyti, kaip buvo. Gal esu ir netobula, bet vis tiek noriu savęs tokios, kokia esu, be jokių plyšių, glaistų ar špaklių.

…Vakar atsigulusi, tuo proto nušvitimo metu, kai būni tarp miego ir būdravimo ir viskas staiga labai aiškiai pasimato, supratau, kad mane labai neigiamai veikia jūtūbės filmukai apie kitų gyvenimus. Kartais, kai pavargstu nuo gyvenimo, labai mėgstu pažiūrėti, visokią homestead arba gardening dokumentiką. Ten viskas taip tvarkinga, visi tokie kūrybingi, daržai išpuoselėti ir išravėti, ant grindų nei dulkelės, vištos kapstosi tik po serbentų krūmais. Moterys gamina salotas su gėlių žiedais. Vyrai plauna indus ir stato reikiamus statinius. Vaikai sau žaidžia ir neatsikalbinėdami valgo mamos pagamintas salotas. Aišku, jei iš viso ten būna vaikų, dažniausiai nebūna. Tada iššukuoto kailio šuo valgo tas salotas. Ir pasižiūrėjusi šiuos svetimus gyvenimus, aš staiga pradedu lyginti su savuoju, ir bandau lygiuotis į juos. Bet aš juk puikiai žinau, kad jie susitvarkė ir išsiravėjo filmavimui, kad jų vaikai kartais irgi valgo bulkas ir grynus makaronus, kad jiems irgi trūksta laiko kūrybai. Žinau, nes kai pas mus atvažiuodavo žurnalistai, jie pykdavo, kad aš nepasiruošiau fotografavimui ar filmavimui, neišlaižiau visų pakampių… o aš norėdavau tik tikro vaizdo, tokio, koks būna kasdien. Ir būna dienų, kai tie gražiai nufilmuoti žmonės sėdi ir apverkia savo nenusisekusį gyvenimą, galvodami, kad aš turiu kur kas daugiau. Faktas.

Todėl atsibudau ir išjungiau visus jūtūbės langus. Tam, kad gyvenčiau tik savo gyvenimą. Tam, kad matyčiau tik tai, ką man pačiai reikia padaryti. Tam, kad nebandyčiau pakartoti kažkieno daromų klaidų, kurios paslėptos po gražiai filmavimui sutvarkytu paviršiumi. Tam, kad galėčiau būti tik čia ir tik dabar.

…Vakar atsigulusi gaudžiau laiko ir buvimo gijas. Kur yra „čia ir dabar“, kur „buvo“ ir kur „bus“. Gulėjau užsiklojusi lovoje ir bandžiau sušilti. Tai yra čia ir dabar. Šalta nebuvo, bet jautėsi vėsulys, kuris neleidžia užmigti, kol nedingsta. Įsiveržė „buvo“, kaip supratimas, kodėl man dabar vėsu. Nes išsimaudžiau šaltame prūdo vandenyje. Taigi, dabar guliu, laukiu, kol dings šaltis, atėjęs iš „buvo“ ir kol ateis „bus“ – šiluma ir miegas. Du siūlai – buvo ir bus, laikantys mane čia ir dabar, lovoje po antklode. Štai taip aš vakar juos išgaudžiau ir išgliaudžiau. Štai kur yra pats gyvenimo įdomumas, suvokimas. Ir mano noras kuo daugiau laiko praleisti čia ir dabar, šiuo metu yra dar šiek tiek labiau pagrįstas. Nes kas buvo, tas buvo. Kas bus, tebūnie. Mano norai yra tik ratilai vandenyje. Na, bet ir ratilus, kurie visiškai dingsta, sukelia kažkoks kitas objektas, patekęs į vandenį ir ten pasilikęs.

2 comments