Kūryba ir ūkis…

Geriausias būdas apsisaugoti nuo kūrybos ir perdėto galvojimo yra fizinis darbas. Jis kaip šluota iššluoja visas palaidas mintis, išgręžia kūną ir smegeninė lieka švarutėlė kaip ką tik išskalbta paklodė. Štai už ką aš myliu ūkį.

Visą ilgą tamsųjį metų laiką skaičiusi, rašiusi, taisiusi tekstus, planavusi naujas knygas, ar retkarčiais tyliai sau rašydama pasaulio pabaigos vaizdelius, aš baisiausiai pavargstu. Miegas dingsta, lieka tik baisiosios naktinės mintys, kurias tenka tramdyti įvairiais, per ilgą laiką išmoktais pratimais, maldomis, vaizdais. Pykdo žinios, mintys, knygos ir namiškiai. Nusisėdėjęs kūnas tiesiog šaukiasi pratimų su šakėmis, kastuvu, kauptuku ar šokinėjimo per išvirtusius medžius miške. Kasdieninio apėjimo aplink ožkas, triušius, vištas jau neužtenka. Vienintele paguoda tampa sėklų pakelių šiurenimas ir daržų planavimas. Na, ir dar rašymas, nes jį labiausiai myliu.

Ir štai ateina taip ilgai lauktas ir planuotas pavasaris. Pirmosios gegutės kukavimą pasitinku tik su šakėmis rankose ir mėšlu karučiuose! Galima būtų pagalvoti, kad manęs laukia šūdini metai, bet ne, čia jūs neturite fantazijos. Mėšlas – tai trąša, tai maistas, tai gyvybė! Todėl aš jau susitaikiau su gegutės pranašaujama dalia – be pinigų, bet sočiai maisto. Na ir gerai. Kur kas nejaukiau pasijusdavau, kai kukavimas užklupdavo su vaiku ant rankų… Dabar, kai vaikai jau užaugę, aš turiu daugiau pasirinkimo, ką galėčiau laikyti rankose ir kišenėse išgirdusi pirmąją gegutę. Šiemet ją sutikau su pilnu kibiru avižų, kurias nešiau ožkoms. Gal irgi neblogas variantas. Bet užtenka apie paukštelius.

Ankstyvas pavasaris kupinas įkvėpimo. Pirmasis šalpusnis, beržų lapeliai, šviesa, šiluma, vanduo, pirma užsėta lysvė, pirmas pasodintas daigas, pirmasis metų viščiukas. Kūrybai tai yra tiesiog gausybės ragas ir raidės bei žodžiai atsiranda taip lengvai, kaip pirmieji lietaus debesėliai pavasario danguje. Rytai vis dar ilgi, vakarai šalti, daug dienų, kai negali arti žemės. Tada galiu sau sėdėti ilsindama po žiemos aptingusius raumenis, ir pilti tekstus. Tiek yra ką parašyti, tiek yra ką aprašyti. Atrodo, kad per šią vasarą parašysiu dar dvi knygas. Bet…

O tada ateina gegužė ir birželis. Atšyla naktys. Pailgėja rytai ir vakarai. Diena nesibaigia, kaip ir darbai darže. Reikia kuo greičiau pasėti morkas, burokus, sodinti jau sudaigintas bulves, iškaišioti pakampėmis paskutinius peraugusius pomidorų, paprikų ir baklažanų daigus. Galvoti, kur dabar sukišti šilumamėgius arbūzus, melionus ir agurkus. Ir dar tie ištisi padėklai medetkų, serenčių, kosmosų, šalavijų, kitų man ir bitėms reikalingų gėlių… Parsivelku namo, išgeriu puodelį žalios arbatos, perskaitau skyrių knygos ir vėl į laukus. Visa kūryba išsisklaido kaip beržinių malkų dūmai iš pirties kamino… Vakare tik spėju pagaminti vakarienę vaikams, padūsauju prie stalo, klausydama jų pasakojimų apie egzaminus ir ekskursijas ir 8 valandą vakaro griūnu į lovą. Ten nei sapnų, nei minčių. Atsikeliu iš ryto, pasirąžau ir vėl į laukus. Štai tokio gyvenimo aš baisiausiai ilgiuosi sausio pabaigoje. Ir tokio baisiai nekenčiu birželio viduryje.

Kiekvienais metais pažadu sau, kad susimažinsiu daržų plotus, neruošiu tiek daug atsargų, mažiau dirbsiu vasarą, kad liktų laiko ir kūrybai, bet… Štai ir dabar galvoju – kur čia pridurti dar keletą lysvių moliūgams, patisonams ir aguročiams?… Tarp tokių žemiškų minčių rašymas pasimeta ir tampa tik pirkinių sąrašais. Tačiau būna dienų, kai neišeina išbėgti ravėti lysvių, ir štai tada (kaip kad dabar), prisimenu, kad aš galiu ir tekstus rašyti. Bet vos tik išlenda saulė, visa kūryba slepiasi šešėliuose.

Bet nieko, ateis antra rugpjūčio pusė, kartu su rūkais ir pirmais obuoliais nedrąsiai išlįs vakaro sutemos. Mano daržai jau seniai bus apaugę piktžolėmis, o tarp jų kuo puikiausiai derės pomidorai, agurkai, burokai, morkos ir kopūstai. Po truputį pradės dygti antrasis, mano mylimiausias rudens daržas. Miškuose bus pilna grybų, bruknių, laukinių obuoliukų. Mano kamara, vasaros pradžioje švytėjusi vaiduokliška balkšva tuščių stiklainių šviesa, ir vėl prisipildys įvairiaspalviais konservais. Ir per vasarą tuščia, kad net skambėjusi kaip koks peraugęs moliūgas ar pernokęs arbūzas smegeninė, vėl knibždės įvairiais sumanymais, naujais tekstais ir kurs naujus pasaulius. Jei nebūtų per vasarą pailsėjusi, atsigavusi, pabuvusi tuščia kaip senas gerai išplautas trilitrinis sloikas, tai negalėtų taip gerai dirbtirudenį ir žiemą.

Kiekvienas kūrybinį darbą dirbantis žmogus turėtų turėti ūkį. Ūkis yra pačios geriausios galvos atostogos net tada, kai pradedu ašaroti vyrui ant peties – kaip aš pasiilgau rašymo… Jis man sako – tai mesk dažus ir sėsk rašyti. O aš atsakau – negaliu, nesugalvoju apie ką, pavargau… Bet vis tiek labai noriu rašyti. Įlįsti į tą urvelį, kur niekas kitas pas mane negali pakliūti, kurti užsimiršus apie viską pasaulyje. O dabar manęs laukia ir vėl apaugusios lysvės, neparišti pomidorai, nesusodinti sodinukai. Aišku, tam vyras ir reikalingas, kad būtų ant ko peties paverkti. Be to ir pati labai gerai žinau, kad viskam savo metas. Dar prisimenu sausio mėnesį, kaip verkiau ant to paties peties, kaip aš noriu į daržus, viską sodinti, auginti kurti gyvybę.

Ir dar vienas dalykas, kodėl kiekvienas kūrybininkas turėtų turėti ūkį. Kai pats užsiaugini maistą visai šeimai, tada gali užtekti ir honorarų pragyvenimui. Mažiau lieka laiko skųstis, kad nėra kaip pragyventi iš kūrybos. Natūrinis ūkis yra kuo puikiausiai suderinamas su kūrybine veikla. Tik reikia turėti petį, ant kurio kartais galėtumei paverkti, kaip dabar noriu veikti ką nors kitą…