Mikrosezonai…
Japonai turi 72 sezonus, kurie keičiasi maždaug kas 5 dienas. Mes džiaugiamės, kad turime keturis… Man tiek per mažai. Niekaip nesugebu gamtos kismo įtalpinti į 4 metų laikus. Mano galvoje tų sezonų yra kur kas daugiau. Gerai, gal ir ne 72, bet tikrai ne 4. Na, kaip galima pavasarį laikyti vienu sezonu? Juk gamta pavasarį
Vakar ir šiandien…
Labiausiai mėgstu laiką prieš užmiegant, kai mane aplanko keistos mintys. Ir laiką kai tik atsikeliu, o visi kiti dar miega. Nes tada galiu užrašyti ką sugalvojau… Štai pastarųjų 3 dienų darbai: …Vakar atsigulusi prisiminiau kaip ryte skaičiau apie japoną, kuris kalnuose turi sake restoranėlį-barą. Viską daro pats vienas, kasdien tą patį. Valo, apsiperka, gamina, įpila,
Pilnatis…
Pilnatis, balandžio 13 diena. Pastebėjau, kad laiką pradėjau skaičiuoti ne mėnesio ar savaitės dienomis, o pagal mėnulį. Išeinu paryčiais į lauką ir danguje pamatau mėnulio blyną, ir vėl praėjo visos fazės… Kai lauke mažai šviesos taršos, gyventi pagal mėnulį tampa labai lengva. Šviesi pilnaties naktis, kai sunku atskirti, ar jau švinta, ar dar gili naktis,
Kumpis
Kai vyras parodė man šią nuotrauką, supratau, kad įvykdžiau vieną iš svarbiausių savo gyvenimo darbų. Išmokau puikiai pagaminti tikrus rūkytus kumpius. Mirdama žinosiu, kad bent prie vieno suplanuoto gyvenimo darbo galiu palikti uždėtą varnelę. Kumpiai šiemet tobuli. Tą sako draugas, kuriam padovanojome kumpį gimtadieniui. Tą sako vaikai. Tą sako fotoaparatas. Ir aš taip pat drįstu
Trumpi…
…Vieną dieną kovo mėnesį kepina beveik 20 laipsnių karštis. Žemė neuždengta lapų, viskas kaista ir džiūsta. Kitą dieną temperatūra krenta žemiau nulio ir viską dar labiau džiovina stiprus vėjas. Maži, trapūs, sultingi, šilumos išvilioti iš dar iki galo neįšilusios žemės lapeliai džiūsta vėjyje ir šaltyje. Aš kas vakarą einu į šiltnamį, laistau žemę, kad neperšaltų
Paskutinis tamsus rytas…
Šį rytą mane apgavo žvaigždžių šviesa, kuri pranašavo rytą. Atsikėliau, o ryto nėra. Net gaidžiai negieda, net pelėdos neūbauja. Tik vėjas ūžia, judina atsipalaidavusį skardos gabalą ant stogo ir girgždina trobos lentas. Tamsus rytas, kaip viduržiemyje. Tokį rytą iš pačių gilumų ima lįsti keisti jausmai. Atgaila už kažką, ką padarei ar nepadarei. Giluminis liūdesys, kuris
Pasaulis pro pirties duris…
Aš sėdžiu priepirtyje. Durys ir vėl atvertos, šviesu. Iš čia man geriausiai matosi metų rato sukimasis. Metai iš metų kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį aš sėdžiu ant šio suolelio išėjusi iš karštos pirties atvėsti, ir nieko negalvodama, tik jausdama, kaip atlėgsta karštis ir sklaidosi garai, žiūriu pro duris ar į tamsų langelį. Norint pamatyti tikrąjį pasaulį,
Kaip aš pirkau virtuvinį kombainą. Tris kartus…
Tai ilga istorija. Bet pamokanti. Ji jau kažkur klaidžioja tarp žmonių, nes manęs vis vienas ar kitas paklausia – tai kaip baigėsi su tuo kombaino pirkimu. O jis kaip tik šią savaitę ir baigėsi. Tuoj papasakosiu. Iš pradžių gali pasakyti, kad aš neblogai pažįstu šiuos virtuvinius įrankius. Turėjau du, ir abu „sudrožiau“ iki skutelių. Nekeista,
Rytas Šikamiškyje…
Ankstaus pirmadienio ryto pokalbis lovoje: -Kaip miegojai po mokymų? -Gerai, bet sapnavau pamoką… O tu po sodo genėjimo? – Gerai, bet visą naktį vaidenosi viskie vabalai, kol ant savęs pagavau pjuveną. – Tai tu dar pagulėk ir sukurk apie tai haiku, o aš einu plikyti kavos. Po valandos elektroniniu paštu gaunu nuotrauką ir haiku: “Senos
Nuo uodegos iki šnipo…
Prieš kelias savaites pirkome kiaulę. Visą normaliai užaugintą, 200 kg sveriančią kiaulę. Vyras ėjo padėti skersti, svilinti, pjaustyti, surinko kraują dešroms. Aš jau gavau daugmaž supjaustytą kiaulę, dėkui mūsų draugui mėsininkui. Bet darbo užteko visai savaitei, dar ir dabar vartau sūdomus lašinius bei kumpius, dėslioju paruoštus produktus į šaldiklį, baigiame valgyti paskutinius likučius šviežios mėsos.