Kelmučiai, kirtimai ir naujovės…
Vakar nuo pat ryto rudenį kamavo karštinė. Neįprasta šiluma, žemas slėgis, tvankuma ir rusvai gelsvos pykinimą keliančios spalvos… Visą dieną mane lydėjo nenugalimas noras atvėsti, nes tas tvyrantis, niekur nepasitraukiantis gamtos karščiavimas man kelia paniką, aš kaip baltasis lokys ieškau vietos atsišaldyti… Arba kaip ledų porcija iš sumažintos temperatūros parduotuvės šaldiklio, kuri svajoja apie -19…
Progresas ar regresas?
Stoviu viena sau prie kriauklės ir užsiimu gilia indų plovimo meditacija. Užsikaičiu karšto vandens katilą, iš čiaupo pripilu šalto, sumaišau ir plaunu. Vėliau purviną vandenį išpilu į vietinę nuotekų duobę, užpildytą skiedromis ir senu kibiru sugaudyti taukams bei kitiems nešvarumams. Susipilu likusį karštą vandenį, išskalauju indus, iššluostau ir sudedu į vietas. Ramiai, tiksliai, taip, kaip
Sezono pabaigos rauginių statinė
Kažkas kažkada man pasakojo, kad armėnai savo atsargų podėliuke laiko nemažas rauginimo statines ir į jas deda visas daržoves, kurias tik surenka. Ten keliauja viskas – pomidorai, paprikos, agurkai, moliūgai, čiliai, obuoliai, pupelės ir visa kita. Kai kažko prireikia gaminant – pasikuičia ir išsitraukia, kai atsiranda vietos, ten sumeta naują porciją daržovių. Tokia”amžina” raugintų daržovių
Priklausomybės…
Yra viena tokia keista priklausomybės rūšis apie kurią niekas nekalba… Niekas. Niekada. O aš ją turiu ir net nežinau į ką kreiptis, norint atsikratyti… Alkoholis manęs nedomina, ištisus mėnesius pragyvenu su viena vyno stikline. Narkotikų išbandymai liko audringoje pankuojančioje jaunystėje, kaip ir turi būti. Be va ta ana priklausomybė pagavo mane vaikystėje ir nepaleidžia iki
Viskas tik į gerą…
…Jurgis verda žuvienę tėčiui. Viskas sudėta į katiliuką, užvirę, ką tik sumetė bulves ir morkas. Baigėsi dujos, kito baliono neturiu… Krosnelė išrinkta ir perkonstruojama. Lauke lyja lietus, laužo neužkursi. Įvyko tragedija, tuoj bus daug ašarų. Gerai, kai esu pasiruošusi tokioms “tragedijoms”. Suvynioju puodą su vis dar ribuliuojančia žuviene į rankšluostį, greitai kišu po pagalvėmis ir
Gyventi su pasauliu…
…Važiuoju kažkur. Pro automobilio langą matau laukines obelis apkepusias obuoliukais. Kultūrinės šiemet neatlaikė šalto pavasario ir lietingos vasaros, obuoliukai maži, nespėję užaugti, rauplėti. Laukinukai gražūs, raudonskruosčiai. Galvoju: ir kam gi reikia sodinti tas sergančias, iš kaži kur atvežtas kultūrines obelaites, jas vežioti, tręšti, kamuoti karpant, apšienaujant (dabar apylinkėse plinta nauja mada tvarkingai tvarkyti sodus –
Tiesiog sriuba
Stoviu prie viryklės ir pjaustau daržoves troškiniui… Česnakai susmulkinami, svogūnai skiltelėmis, morkos šiaudeliais, inkstai gabalėliais, džiovinti grybai juostelėmis. Vienas paskui kitą produktai keliauja į mano specialųjį, tik tirštoms sriuboms ir troškiniams skirtą nedidelį, oranžinį ketaus katiliuką, išmargintą gėlytėmis, pirktą anytos dar sovietiniais laikais… Dangtelio emalė nuskelta šešiolikamečio virtuvės pagalbininko ir visiškai nekelia pykčio, kaskart primena,
Avižinė košė…
Dienos lekia viena po kitos, vos spėju vieną pagauti už uodegos ir įkišti į stiklainį su druska, cukrumi ar actu, žiūriu jau ir kita atslenka. Tenka ją griebti šakėmis, kauptuku, grėbliu ar tiesiog suvynioti į pleduką ir švelniai paguldyti ant sofutės. Vieną dieną nupešu ir iškepu, kitą – užmarinuoju, trečią sumezgu, ketvirtą sudedu į krepšius
Vasaros pabaigos pynė…
Pavargusi vasara bėga paskutinį maratono trečdalį, neužilgo finišas. Jis jau regimas iš toli, pažymėtas pirmais gelstančiais beržų lapais, rytiniais šaltais rūkais, voratinkliais ir varlių giesmes pakeitusiu pergalingu žiogų čirpimu. Dienos kaime bėga viena po kitos, perpintos kasdieninių nesikeičiančių darbų virtine: vištų lesinimas, žolės triušiams pjovimas, ožkų melžimas, pusryčių, pietų, vakarienės ruošimas. Tarp jų, kaip spalvoti
Rudeninė vasara
Rudeninė vasara paraistėje. Beržai ir apyniai geltonuoja nuo niekaip neišdžiūstančios žemės. Šiltnamyje, kuris kaip pasirodė vėliau, buvo pastatytas ant požeminio šaltinio, nuo drėgmės net agurkai pačioje liepos pradžioje nuėjo dėmėmis. Pomidorai, dar nespėję pradėti nokti, pasigavo fitoftorozę… Per nesibaigiančią rudeninę drėgmę, šaltas naktis ir ūkanotus vėsius rytus, net purškiamas jodas nepadeda… Kiekvieną rytą ir vakarą