Ir vėl sausio mėnesio pavasaris…
Kiekvienais metais mane ištinka sausio mėnesio pavasaris. Tas pats nutiko ir šiemet, gal net stipriau ir gražiau nei kada nors prieš tai. Dar tik vakar ėjau pas vištas per pūgą, ištisą dieną kūrenau krosnelę, kad įšiltų namai ir mėgavausi tupėjimu namie, mezginiu ir filmu, o šiandien išlindusi į lauką 5 valandą ryto suradau pavasarį. Tai
Sūdyta mėsa (2 būdai)
Jei turite ūkį, medžiotoją ar tiesiog pažįstamų ūkininkų, iš kurių perkate mėsą, tai mėsos atsargų laikymas yra labai aktualus, klausimas. Aišku, tą klausimą dabar visi sprendžia labai paprastai – turi didelius šaldiklius. O kas juose “gyvena”, tiksliai niekas nežino. Seniau jokių šaldiklių nebuvo, jų ir nereikėjo. Mėsą tiesiog užsūdydavo didelėse geldose ir laikydavo vėsiose kamarose.
Laukimas, pažadai ir gausa…
Naujametiniai pažadai… tai dalykas, kurio visiškai nemėgstu. Nes nesuprantu, kas pasikeičia nuo vienos nakties kažkieno gyvenime. Atsiprašau, suklydau, kaip tik dažniausiai gyvenimas pasikeičia per vieną dieną, naktį ar net valandą, bet tai būna neplanuoti pasikeitimai. Gimimas, mirtis, katastrofa ar loterijos bilietas. Bet ne tą naktį, kuri planuojama kaip šventė. Todėl naujųjų metų aš nešvenčiu. Einu
Pokalėdinis…
Šį rytą pagaliau nubudau su mintimi, kad grįžtu į gyvenimą. Paskutines kelias savaites tas mano gyvenimas buvo visiškai sustojęs. Užsikirto ant kalėdinių dainelių, kaip kokia sena plokštelė. Ir aš pati buvau visiškai įstrigusi tame gyvenimo tarpsnyje, kai prieš akis matai tik akliną sieną, nukarstytą blizgučiais ir šventiniais lozungais. Ta siena ir buvo šventės. Gal kitiems
Vaistai nuo pagirių…
Pastaruoju metu mačiau per daug žmonių. Per daug mokymų, susitikimų su skaitytojais, parduotuvinių eilių, nes juk būtinai reikia žalios suknelės Marcelės pianino koncertui… Per daug kalbų, monologų, dialogų, pamokymų iš abiejų pusių. Per daug postų, žinučių ir komentarų feisbuke. Jaučiuosi kaip koks kiauras balionas, besiviliojantis kampe po šeštojo ar dvidešimt šeštojo kažkieno gimtadienio, panašu, kad
Kava ir “kava”
Kuo ilgiau gyvenu savo vienkiemyje ir kuo mažiau stebiu soctinklius, tuo sunkiau suprantu šiuolaikinį pasaulį. Tikrai, kartais jaučiuosi kaip kokia šimtametė nusileidusi iš kalnų tiesiai į kalėdinį Vilnių. Važiuodama per miestą nesuprantu, kaip galima eiti žiūrint ne ten, kur eini, o į telefono ekraną. Arba kaip kažkur eiti įsijungus ausines. Na, čia gal mano problema,
Prieblanda ir priešsniegis…
Prieblanda, rūkas, tamsa… Truputis saulės, vėl prieblanda, šalna, plonas ledelis ant tvenkinio ir gyvulių vandens statinės, lietus, tamsa. Prieblanda, vėjas, šlapdriba. Purvynas po kojomis, dumblas vištinyke ir ištirpęs kelias iki namų per molynę. Ir vėl prieblanda. Dienos eina viena paskui kitą, niekur neskuba, niekur nesustoja. Pakėlusi akis į besibaiginėjantį kalendorių pastebiu, kad ir vėl paskutinė
Tamsa ir dargana…
Lauke ūžia vėjas, judina beržų ir pušų viršūnes. Garsas jau pasikeitė. Vasarą miškas ošia, šnara, šiurena žaliais lapais. O rudenį ūžia vėjui košiant tarp plikų šakų. Man patinka belapis miškas. Vasarą matau tik ištisinę žalią sieną, o žiema į mišką atneša medžius. Mano vidinis kraštutinis individualizmas neleidžia mėgautis susiliejusiais į vieną žalią sieną vasaros medžiais,
Dieduko žuvienė
Diedukas, mamos tėvas, buvo turbūt pats mylimiausias mano žmogus vaikystėje. Įtariu, kad aš irgi buvau jo numylėtinė. Jis buvo storas, vos paeinantis, visada sėdėjo savo trijų kambarių buto virtuvės kampe su batsiuvio lenta ant kelių, ir pjaustė, klijavo visokias odas arba taisė kaimynų batus. Kai aš ateidavau pas juos, tai buvo maždaug kasdien, nes net
Rudeninė ramybė…
Priešžiemis. Lauke visą dieną vakaras. Namuose visą dieną dega lempos. Pačios trumpiausios ir tamsiausios metų dienos… Atrodytų, kad visi turėtų būti tylūs, ramūs, užsidarę namuose ir savyje, nes kur daugiau eisi, ką daugiau darysi… Atrodytų tik imk knygą ar virbalus ir tupėk sau ramiai, mėgaukis tyla, ramybe ir karšta žolelių arbata. Jau taip laukiu šio