Šiandien duoną kepk ant ajerų…
Tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku Ajerai (balinis ajeras, acorus calamus) – tai ypatingai kvapnūs augalai, augantys viena koja įsibridę į vandenį. Atėję į Lietuvą jie paplito po visą teritoriją, suradę švaraus gėlo vandens telkinius ir apglėbę juos kvapniu tamsiai žaliu žiedu. Augalas yra kildinamas iš pietryčių Azijos. Teigiama, kad mūsų regioną jie pasiekę kartu su
Fermentuotas putinų kečiupas
Kai mūsų namuose sakoma “kečiupas”, tai nieko bendro neturi su tuo raudonu plastikiniu buteliu, stovinčiu ant galvos. Tokio savo namuose jau seniai nemačiau ir visi seniai atprato jo ieškoti. Kalbant konkrečiai apie mane, tai žodis “kečiupas” man jau senokai nekelia asociacijų su pomidorais. Jei jau domiesi istorija, rauginimu ir laukiniais augalais, kečiupas iš įprasto pomidorų
Sūdyti kiaušinių tryniai
Jei gyvenimas tau duoda citrinų, tai išsikepk iš jų pyragą – girdėta, ar ne? Citrinų man niekas nebeduoda nuo tų laikų, kai pardavėme svečių namus ir nebereikia surinkinėti svečių paliktų maisto likučių. Vietoje citrinų dabar renku spanguoles, rūgštynes ir žagrenius, dar turiu kalnus įvarių actų. Bet ne apie tai. Šį kartą gyvenimas man žnegtelėjo visą
Na ir tegul…
Dabar ką tik, rašydama žodį “tegul” susimėčiau – “tegu” ar “tegul”. Parašiusi su “l” net pašokau – taigi jis reiškia “tegu guli”. Ir viskas tapo dar aiškiau. Gyvendama kaime mokausi į gyvenimą žiūrėti iš šio posakio taško. Ir man kuo puikiausiai sekasi. Štai dabar pats žieminio šalčio įkarštis. Lekiu į tuliką tiesiai iš lovos su
Apie pušis ir pušines
(tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku) Gamtą tyrinėjantys mokslininkai priskaičiuoja daugiau nei 100 pušų rūšių. Tačiau mes, Lietuvoje gyvenantys, geriausiai žinome vieną – natūraliai augančią paprastąją pušį (Pinus sylvestris). Pušys yra vieni seniausių augalų mūsų krašte. Kai čia, prieš tūkstančius metų, pasirodė pirmieji žmonės, pušys jau augo. Tiesa, mokslininkai negali pasakyti tiksliai, kurios jos buvo rūšies.
Bėga ragana per sniegą…
Žiema… Sninga… Sniegas baltas ir purus, nuo jo lūžta medžiai ir dingsta elektra… Na ir tegul. Aš raugiu kopūstus savo betongrindėje virtuvėje. Vienus su morkomis ir kmynais, kitus – su burokais ir česnaku. Įpuola vidurinėlis ir ima knistis kopūstų puode, nusitaikau uždrožti per nagus, o jis juokiasi man į veidą. Jam tai kas, po šiandieninio
Kelionės po kasdienybę…
Senstu… Žiūrėjau dokumentinį filmą apie kalnus. Gražu, nors ir svetima. Rodė įvairius žmones, ir ten gyvenančius, ir tik užsukančius. Užsukantys lipa ant kalno, kad nušoktų su parašiutais, nuvažiuotų nuo jų su slidėmis ar bėga maratonus. Gyvenantys renka žoles, kad nusipintų tiltus ir galėtų patekti pas giminiečius, renka mineralus, juos spalvina ir barsto mandalas arba gyvena
2020…
O man šie metai buvo geri. Taškas. Nepaisant ligų, įtampos, nelauktų naujovių, nutrūkusių darbų ir kitokių nesąmonių. Aš esu ta optimistė, kuri net ir blogiausiuose dalykuose įžvelgia privalumus ir labiausiai vertina ne daiktus, o įgytas žinias. Štai todėl šie metai man buvo labai geri. Na va, pavyzdžiui – visada norėjau išbandyti homeschooling’ą, bet man to
Apey darima walge ysz kiarpiu islandu
Tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku Kerpės yra unikalūs mūsų Žemės gyventojai. Sunku juos kažkaip kitaip pavadinti, nes jie nėra nei augalai, nei gyvūnai, nei grybai. Tai yra dviejų organizmų simbiotai. Kerpę sudaro dumblis ir grybas, suteikiantys vienas kitam tai, ko kitas neturi ar negali daryti. Todėl kerpės tapo pačiais ištvermingiausiais organizmais Žemėje, galinčiais pakęsti tokį
Stiklainiai…
Atidaro vyras šaldytuvo duris ir pradeda juoktis… Na, galvoju, ir ką jis ten rado, kad juokiasi, o ne keikiasi užuodęs kokį smirdų sūrį ar seniai pamirštą ir į pakampę nugrūstą supuvusią morką, ar dar kažką panašaus… O jis ir sako: “Žinai, kitų šaldytuvuose būna pakeliai, o mūsiškiame – vien tik stiklainiai. Šaldytuve nėra maisto, tik