Jau kelias dienas laikausi griežtos informacinės dietos – jokių žinių, jokio nosies kaišiojimo į kitų gyvenimus, jokių man nesvarbių reikalų. Ir griežta koncentracija į tik mano pačios akimis ir ausimis pasiekiamą informaciją. Tai yra tik tai, ką aš pati savo akimis galiu pamatyti ir savo rankomis pakeisti. Ir ką? Ogi po daugelio metų pertraukos užsimaniau
Įdomus dalykas ta tradicinė lietuvių mityba. Gaila, kad dabar ne madoje ja domėtis, bet ten rasite visus šiais laikais madingus produktus bei tendencijas. Net goji uogas rinkdavo nuo raugerškių krūmų ir nereikėjo bolivinių balandų, nes buvo lietuviškosios… Tiesą pasakius man pastaruoju metu net rankos nekyla pirkti naujų maisto gaminimo knygų. Visose randu tą patį per
Esu beviltiška knygų žiurkė… Nepataisoma, tokia kuriai nusišvilpt, jei drabužiai visiškai nusidėvėję, jei tik gali užsisakyti naują knygą… Bet knygas renkuosi labai atsakingai – turiu sąrašą, iš kurio knygą užsisakau tik jei ji ten prabūna bent 2 savaites ir man vis dar jos reikia… Ir kartais mane užsipuola žmonės, reikalaudami sudaryti knygų sąrašus apie rauginimą
Šiaip šis pyragas turėjo būti eilinis sekmadieninis pyragas, bet kažkaip netyčia tapo vakaro perliuku. Blizgantis kaip pirmasis sniegas, saldžiakartis nuo apelsinų žievelių bei spanguolių, purus ir ne per sausas nuo kefyro, geltonas kaip paskutinė lapkričio saulė eglyne nuo naminių kiaušinių bei speltos miltų. Ir ant jo yra daug “pyrago sausainio”. Pyrago sausainis – tai tas
Šeštadieniai kaime yra savaitės pabaiga, faktiškai šeštadienis kaime lygus penktadieniui mieste. Šeštadienį baigiami savaitės darbai, kuriama pirtis ir ruošiamasi sekmadieniui, kada niekas nieko nedirba. Sekmadienį kaimas ilsisi – atsikelia kol dar tamsu, palesina vištas, pašeria ir pamelžia gyvulius, nusikasa sniegą arba pripeša žolės triušiams, atsineša malkų, išsiverda pusryčius, pietus, vakarienę. Vadinasi ilsisi, nieko neveikia, tinginiauja.
Vis grįžtu ir grįžtu prie minties, kad mano vargšei perkaitusiai nuo visokiausių įkyrių minčių smegeninei tiesiog būtini rankų darbai. Aišku, aš juos mėgstu, visada mėgau. Ravėjimas, siuvinėjimas, knygų puslapių čiupinėjimas lydėjo mane nuo vaikystės. Ir dabar jau pradėjau suvokti, kiek nerimo galima įmegzti į kojinę arba įminkyti į tešlą ir atsikratyti… Todėl sąmoningai ir nesąmoningai
Priešžiemis, pats nuostabiausias laikas žmogaus gyvenime… Kai ištisomis savaitėmis nematai saulės ir po truputį pratiniesi prie minties, kad kažkada ateis laikas ir jos daugiau visai nebematysi. Kai imi su tuo susitaikyti ir susigyventi. Kai viskas vyksta tarsi pro rūką – paslaptinga, reikšminga ir kartu visiškai beprasmiška. Kai vaikštant prieblandos miške matai tik baltus stirnų užpakalius
Man patinka džinas, ypač tas kuris pats išlenda iš butelio, o ne išpilamas iš jo… Ir Vysockio daina patinka: “Vot jesli ja čevo rešil, tak vypju obezatelno”. O va su tais stipriaisiais gėrimais tai nelabai draugauju. Mano vartojamas alkoholis turi būti gautas grynai fermentacijos būdu, o praėjęs distiliaciją jau tampa piktokas. Bet jį galima gerokai
Šiaip galiu palikti savo namus nerakintus išvažiuodama ilgesniam laikui, nes išsivežu su savimi viską ką turiu brangiausio. Vaikus, vyrą ir smegeninę. Tuščią piniginę ir mygtukinį telefoną paskambinti tėvams. Namie, tiesa, lieka kalnai knygų ir senas laptopas su tekstais bei nuotraukomis. Ir bebaigiančių subyrėti nuo ilgo ir atkaklaus naudojimo buitinių prietaisų krūva. Kiekvieną kartą įjungiant indaplovę
Kai kurie žmonės moka rašyti eiles… Man surimuoti pavyksta tik trumpus užkeikimus arba prakeikimus. Su muzika irgi nedraugauju, aplaipiojo mane meškinai vaikystėje… Bet aš moku dainuoti rankomis… Mano daina dažniausiai dainuojama virtuvėje. Tada, kai išjungiu visus aparatus, mėgstančius įsikišti į melodiją pačioje netikėčiausioje vietoje. Tada, kai visas dėmesys sutelktas į vieną darbą, kurį atlieka rankos.