O man šie metai buvo geri. Taškas. Nepaisant ligų, įtampos, nelauktų naujovių, nutrūkusių darbų ir kitokių nesąmonių. Aš esu ta optimistė, kuri net ir blogiausiuose dalykuose įžvelgia privalumus ir labiausiai vertina ne daiktus, o įgytas žinias. Štai todėl šie metai man buvo labai geri. Na va, pavyzdžiui – visada norėjau išbandyti homeschooling’ą, bet man to
Tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku Kerpės yra unikalūs mūsų Žemės gyventojai. Sunku juos kažkaip kitaip pavadinti, nes jie nėra nei augalai, nei gyvūnai, nei grybai. Tai yra dviejų organizmų simbiotai. Kerpę sudaro dumblis ir grybas, suteikiantys vienas kitam tai, ko kitas neturi ar negali daryti. Todėl kerpės tapo pačiais ištvermingiausiais organizmais Žemėje, galinčiais pakęsti tokį
Atidaro vyras šaldytuvo duris ir pradeda juoktis… Na, galvoju, ir ką jis ten rado, kad juokiasi, o ne keikiasi užuodęs kokį smirdų sūrį ar seniai pamirštą ir į pakampę nugrūstą supuvusią morką, ar dar kažką panašaus… O jis ir sako: “Žinai, kitų šaldytuvuose būna pakeliai, o mūsiškiame – vien tik stiklainiai. Šaldytuve nėra maisto, tik
(Šis tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku) Kadagiai (Juniperus communis) yra vieni seniausių, greta žmonų augančių laukinių augalų. Ančios ežere Lenkijoje, Glubelkos ežere Baltarusijoje ir Lavariškės pelkėje Lietuvoje jų žiedadulkių rasta sluoksniuose, susiformavusiuose prieš 11-13 tūkstančių metų. Jų pagausėjimas istoriniuose kraštovaizdžiuose liudijo miškų plotų mažėjimą. Tai galėję vykti ir dėl žmogaus veiklos. Tačiau, ne kadagys šių
Jau kelias dienas laikausi griežtos informacinės dietos – jokių žinių, jokio nosies kaišiojimo į kitų gyvenimus, jokių man nesvarbių reikalų. Ir griežta koncentracija į tik mano pačios akimis ir ausimis pasiekiamą informaciją. Tai yra tik tai, ką aš pati savo akimis galiu pamatyti ir savo rankomis pakeisti. Ir ką? Ogi po daugelio metų pertraukos užsimaniau
Įdomus dalykas ta tradicinė lietuvių mityba. Gaila, kad dabar ne madoje ja domėtis, bet ten rasite visus šiais laikais madingus produktus bei tendencijas. Net goji uogas rinkdavo nuo raugerškių krūmų ir nereikėjo bolivinių balandų, nes buvo lietuviškosios… Tiesą pasakius man pastaruoju metu net rankos nekyla pirkti naujų maisto gaminimo knygų. Visose randu tą patį per
Esu beviltiška knygų žiurkė… Nepataisoma, tokia kuriai nusišvilpt, jei drabužiai visiškai nusidėvėję, jei tik gali užsisakyti naują knygą… Bet knygas renkuosi labai atsakingai – turiu sąrašą, iš kurio knygą užsisakau tik jei ji ten prabūna bent 2 savaites ir man vis dar jos reikia… Ir kartais mane užsipuola žmonės, reikalaudami sudaryti knygų sąrašus apie rauginimą
Šiaip šis pyragas turėjo būti eilinis sekmadieninis pyragas, bet kažkaip netyčia tapo vakaro perliuku. Blizgantis kaip pirmasis sniegas, saldžiakartis nuo apelsinų žievelių bei spanguolių, purus ir ne per sausas nuo kefyro, geltonas kaip paskutinė lapkričio saulė eglyne nuo naminių kiaušinių bei speltos miltų. Ir ant jo yra daug “pyrago sausainio”. Pyrago sausainis – tai tas
Šeštadieniai kaime yra savaitės pabaiga, faktiškai šeštadienis kaime lygus penktadieniui mieste. Šeštadienį baigiami savaitės darbai, kuriama pirtis ir ruošiamasi sekmadieniui, kada niekas nieko nedirba. Sekmadienį kaimas ilsisi – atsikelia kol dar tamsu, palesina vištas, pašeria ir pamelžia gyvulius, nusikasa sniegą arba pripeša žolės triušiams, atsineša malkų, išsiverda pusryčius, pietus, vakarienę. Vadinasi ilsisi, nieko neveikia, tinginiauja.
Vis grįžtu ir grįžtu prie minties, kad mano vargšei perkaitusiai nuo visokiausių įkyrių minčių smegeninei tiesiog būtini rankų darbai. Aišku, aš juos mėgstu, visada mėgau. Ravėjimas, siuvinėjimas, knygų puslapių čiupinėjimas lydėjo mane nuo vaikystės. Ir dabar jau pradėjau suvokti, kiek nerimo galima įmegzti į kojinę arba įminkyti į tešlą ir atsikratyti… Todėl sąmoningai ir nesąmoningai