Vienas iš pirmųjų ir pačių svarbiausių metų augalų yra dilgėlės. Gal kam nors šis augalas ir yra įkyri piktžolė, kurią galima išnaikinti tik trimeriu (rankomis gi nepaliesi – baisu), bet aš pasiryžusi visiems tiems naikintojams daužyti per nagus. Dilgėlė yra pirmasis pavasario stebuklas, jokios žibutės jai neprilygsta. Nei kulinarine, nei gydomąja, nei žemės gerinimo, nei
Šeštadienio rytas. Nusprendžiu, kad galiu ilgiau pamiegoti. Stengiuosi iš paskutiniųjų, vartausi pati, vartau pagalvę, apverčiu katę, kuri įsitaisiusi ant mano klubo. Pasiseka neblogai, kai atsikeliu, laikrodis rodo pusę septynių ir lauke jau šviesu. Šeštadienis, nereikia šerti vaikų, patys ką nors pasidarys, kai išlįs iš savo urvelių. Ramiai geriu kavą, t. y. miežinę kavą iš deginto
Pavasaris tikrai atėjo. Ir man nesvarbu, kad naktį prisnigo, orų prognozė rodo mėlynus skaičius, vaikai burba, kad šalta, šlapia, bjauru. Kiekvieną rytą, atsikėlusi 5 valandą, matau, kad vis anksčiau švinta, girdžiu, kaip naktinius pelėdų ūkavimus be jokio tarpo keičia gervių klyksmai ir karvelių burkavimas. Tai reiškia, kad pavasaris jau atėjo. Kiekvieną rytą reikia vis anksčiau
Ankstyvas pavasaris toks apgaulingas metas. Vieną dieną išlenda saulė ir užuovėjinėse pievelėse tarp senų pušų pradeda plasnoti geltonieji drugeliai citrinukai. Tokius sutikau kaip tik kovo 1 dieną, kai išlindau pasivaikščioti kaimyniniame miške. Maniškė paraistė dar šalta, o sodybos kalvelė visada vėsinama vėjo… Bet maniškiai „drugeliai“, septyniolikametis ir beveik penkiolikametis, irgi pajuto pavasarinę šilumą ir pabėgo
Kaip ir kiekvieną rytą, pamaitinusi vaikus išleidžiu į mokyklą ir pati skubu šerti likusių padarų: ožkų, triušių, vištų. Iš paskos skuta Ciūcikas Ycikas, kuriam taip maga pagauti palaidą triušį Mačo. Kartais aš tą triušį pagaunu, įmetu į narvą su laisva patele. Tada jis ant greitųjų užgraužia avižų ir skuba atlikti savo vyrišką pareigą. Praėjus kelioms
Nuo pat ankstaus ryto mano galvoje spiečiasi mintys. Kaip tos bitės, nusprendusios palikti gimtąjį avilį. Lygiai taip pat, kaip atskiros bitės atsilikusios ar kažko nuskridusios nuo viso spiečiaus, mintys pakyla, kažką sukrebždena mano nuo žiemos pavargusioje smegeninėje ir vėl grįžta atgal. O galvoje lieka nuotrupos: nėra laiko, neįmanoma taip gyventi, reikia kažką keisti, ir dar
Ant kompiuterio darbastalio turiu nemažai aplankų su įvairiais dienoraščiais. Vieni po truputį pavirsta knygomis, kiti pildo blogą, dar kituose knisuosi norėdama pasižiūrėti, kada ta triušė lankė triušį ir kada pagaliau ji turės triušiukų. Arba kada pernai atskrido ereliai ir kiek jų buvo. O šitas įrašas iš itin asmeniško dienoraščio, kuriame aš karts nuo karto bandau
Pasaulyje yra labai daug virtuvinių pavadinimų, kuriuose žodis „vargšai, skurdžiai“ naudojamas su pagarba. Beje, pavadinime paminėjau būtent skurdžių, nes vargšas sukelia mintis, susijusias ne tik su pinigais, bet ir su visais kitais dalykais, paverčiančiais žmogų vargšu. Su skurdžiumi yra paprasčiau, jis tiesiog neturi pinigų. Būtent su tuo susiję ir virtuviniai pavadinimai, kurie visiškai nereiškia, kad
Pro mano langus lėtai slenka dryžuota žiema. Vienas šonas baltas, kaip mūsų beržynas po smarkios pūgos, kitas – pilkas, kaip tų pačių beržų šakos tik pradėjus švisti. Arba temti. Arba visą ištisą dieną, kai niekaip neišeina suprasti, ar dabar temsta ar švinta… Vienu žodžiu – lietuviška žiema. Virtuvėje visą dieną kūrenasi krosnelė, vos tesušildanti pirmąjį
Metai baigia praryti save, kaip ta gyvatė, kuri ėda pati save nuo uodegos. Beliko tik keli stuburo slanksteliai ir po stojusios tamsos staiga plykstelės akinanti šviesa. Nubudusi paryčiui, apie 4 valandą išeinu į lauką. Kaip ir maniau, danguje tuštuma, tik kelios žvaigždės bando įveikti nesibaigiančius gruodžio debesis. O mėnulis kaupia jėgas, ir desperatiškai bando papilnėti,