Aštrios raugintos voveraitės

Lepeškų dabar – nors vežimu vežk. Net aš, nemėgstanti grybauti už pinigus, priduodu vieną kitą krepšį, kad galėčiau nupirkti naujagimiams ančiukams “kombikormo”. Bet priduodu tik tada, kai jas kasdien valgome, kai užpilu aliejumi reikiamą kiekį žiemai ir kai užraugiu bent 5 litrų kibiriuką. Aštrios raugintos voveraitės yra tikras delikatesas ir grožis, jos tiesiog šviečia ant Read More

Darbas…

Atsiskyrėlių gyvenimas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Privalumai aiškūs – tai galimybė galvoti savarankiškai, netrukdomam trumpų pokalbių išmušančių iš minties vėžių, neperkeliančių galvojimo į kito žmogaus požiūrio tašką ir leidžiančių minčiai savarankiškai subręsti, išsigryninti, neskubinančių kuo greičiau pasiekti reziume. Tokių minčių mano galvoje sukasi begalė, vienos įsikimba kitoms į uodegas, kitos pačios sau į Read More

Raugykla Nr.5. Sūdytos žirnelių ankštys

Mano šių metų žirniai neatlaikė pastovios drėgmės ir beveik visi supuvo net neišdygę. Vis dar bandau sėti, tikėdamasi, kad pavyks kažką užauginti… O tuo tarpu mes vis dar valgome praėjusių metų atsargas. Aštrūs sūdyti žirneliai tapo metų atradimu, jie iki šiol traškūs kaip ką tik nuskinti, aitrūs ir puikiai tinka kai norisi ko nors skaniai Read More

Šlapių kaliošų vasara…

Tekšt tekšt tekšt… Tai ir vėl lietaus lašai dundena skardinį stogą… Ir vėl šlept šlept per balas su kaliošais iki vištų. Ožkų kanopėlės daro šliurpt kai traukia kojas iš dumblyno. Per kiemą nuaidi pokšt. Ne, čia ne vyras vėl šaudo antis, o ant skardinio pirties stogo nukrito dėl pastovios drėgmės nupuvusi kaukazinė slyvaitė. Supuvo ir Read More

Patogumai ir nepatogumai…

Žmogus – keistas padaras, turintis neišemiamas galimybes pasiekti pačias aukščiausias viršukalnes, o vietoje to pasirenkantis sėdėti ant sofos ir braukyti pirštu telefoną. O gal nieko keisto čia nėra, juk ten irgi yra tos viršukalnės, tik labai sumažinto formato… Ir viskas labai suprantama, juk sėdint nereikia įdėti jokių pastangų, viskas lengva, paprasta ir patogu. Bet aš Read More

Šienapjūtė…

Jau minėjau, kad negaliu pakęsti birželio su jo pirmais karščiais, naktų išnykimu, piktžolių tvanu, neturėjimu iš ko ir kada gaminti. Dabar prie viso to prisidėjo dar vienas darbas, gadinantis nuotaiką – šienapjūtė. Nepatinka man darbai, kur nuo tavęs taip mažai kas priklauso. O čia viskas priklauso nuo orų. Jei bus geras oras, nušienausi, apversi kartą, Read More

Diedukas galvoje…

Vakar varčiau šieną grėbliu. Ir galvojau. Galvojimui geriau už grėbimą tinka nebent ravėjimas. To irgi užteko šią savaitę, tai dabar aš esu labai galvota. Grėbimo galvojimas buvo apie vieną rusų sentikį dieduką giliai Sibire. Ten jų dar daug likę, gyvena nuo tada, kai pabėgo nuo religinių persekiojimų. O juk jie gyvena lygiai taip pat, kaip Read More

Vanduo…

Viduržiemyje, žiūrėdama pro langą į užšąlusį, apsnigtą ir žolių kupstų “tortais” papuoštą prūdą, pagavau save galvojant apie tai, kad kažin ką atiduočiau už atviro vandens vaizdą bei slydimo vandeniu plaukiant jausmą… Šią žiemą nieko taip nepasiilgau kaip vandens, lašų kapsinčių į vandenį, barbenančių į stogą ir miglos lašelių įsipinančių į plaukus lauke. Ir net balų, Read More

Daiktas visam likusiam gyvenimui

Prieš porą savaičių dalyvavau labai smagiame aludarių festivalyje, kur buvau pakviesta papasakoti apie rauginimą. Koks gi pasakojimas be paragavimų? Liepiau vyrui nupirkti bent komplektą vienkartinių indų, bet kaip ir visur visada įsidėjau visus turimus asmeninius šaukštus ir dubenėlius. Vienkartinių net neprireikė, įtariu, kad jie taip ir liks supakuoti ir taps daugkartiniais palydovais į paskaitas. O Read More

Ach, tas birželis…

Na gerai, birželis yra gražus. Gražus ir tuščias, kaip kokia manekenė ant podiumo. Ana yra vaikščiojanti drabužių pakaba, o šitas vasaros pakaba… Aplinkui viskas tik žydi, tik puošiasi, tik čiustijasi, skraido, čiulba ulba. Šviesa įjungta visą parą, tik plieskia į akis. Kieme arba prašmatnus baseinas nuo lietaus, arba betoninės grindys nuo per sausrą išdžiuvusio gimtojo Read More

1 2 3 4 14