Regėjimas…
Šią naktį ėjau į tualetą. Kaip žinia, tas tualetas senovinis, lauke. Todėl kiekvienas kartas, kai ten prireikia, ypač naktį, yra žygis. Žygis į tamsą, kai nežinai ką pamatysi. Arba nepamatysi. Nemėgstu žibintuvėlio, jis iš tamsos išplėšia tik mažą plotelį, kitus užtamsindamas, einu tamsoje. Todėl būna ir taip, kad nepamatau takelio. Išmokau, kad tamsoje negalima žiūrėti
Raugintos slyvos
Rudeniop, užderėjus mėlynoms slyvoms, jų užtenka visokiems žaidimams su maistu. Šiemet mūsų sodo slyvos nušalo – ant žiedų nukrito po pusnį sniego… Bet kadangi esame sukūrę ištisą ūkių tinklą ir jame įrankiai, derlius, darbo jėga, įgūdžiai, vaikų išaugti rūbai ir skanumynai keliauja ratu, tai aišku, kad be slyvų nelikome. Užteko ir uogienei, ir antpiliukui, ir
Kiek reikia atsargų?
O kiek jų iš tiesų reikia? Artėjant žiemai viską tempiu į savo urvelį. Rauginti agurkai ir bulvės jau rūsyje, pomidorai, paprikos, cukinijos ir visokios daržovienės stiklainiuose sudėtos į lentynas prieangyje, kur stovi uogienių bei sirupų atsargos. Džiovintos slyvos, obuoliai, pomidorai, arbatžolės, vaistažolės ir prieskoniažolės popieriniuose maišuose sukabintuose priepirtyje. Moliūgai lauke brandinasi, kol sunešiu namo ir
Sūdyti svarainiai
Kažkada visame pasaulyje sūdytos arba raugintos (na gerai, fermentuotos) citrinos buvo pats madingiausias superproduktas. Ir atrodo gražiai – ryškiai geltonos citrinos skaidriame sūryme… Tuo tarpu žinoma, kad svarainiai yra Šiaurės citrinos. Ir jų čia užauga tikrai nemažai. Mes įpratę svarainius užpilti cukrumi ir gauname svarainių sirupą, beje taip pat fermentuotą arba užpilame degtine ir gauname
Darbymetis…
Ruduo yra darbų metas. Nėra kada sėdėti ir rašyti. Na, nebent kai pavyksta atsikelti kiek anksčiau ir kol visi dar knarkia, pasėdėti vienai tamsoje ir tyloje. Kaip šiandien. Bet dažniausiai anksčiau atsikelti nėra šansų, per dieną taip nusilakstau, kad tenka miegoti iki ryto. Po vakarykščių darbų ir pirties šią naktį sapnavau, kad pramiegojau 2 pirmas
Maistas…
Vakar vienas labai artimas draugas paklausė su giliu atodūsiu: „Ieva, ir kodėl tu taip skaniai gamini?“. Su dar gilesniu atodūsiu atsakiau: „To paties aš savęs irgi klausiau prieš kelias dienas…“. Kodėl, na kodėl man neišeina neskaniai gaminti? Net tada, kai visiškai nesistengiu… Vyras irgi burba – ir kam tu kasdien vis gamini? Išvirk puodą barščių
Namisėdos pasaka…
Kai ilgai šviečia saulė, mano nuotaika darosi sugižusi. Būtent sugižusi, o ne surūgusi. Surūgusi nuotaika visai gerai – ir burbuliukų yra, ir rūgštelės, ir tas švarus metalinis prieskonis. Bet sugižusi – tai kaip grindų skuduras paliktas kibire bent dvi dienas kokioje nors Indijos šventykloje… Tokia pasidarau ir aš ilgai užtrukus saulėtiems orams. Nes saulė visą
Pasroviui…
Įdomus dalykas ta vienovė su pasauliu. Kai nustoji kovojęs už savo vietą po saule, o tiesiog susirandi niekieno neužimtą ir tau patogią vietelę, viskas pasikeičia. Kai nustoji save statęs į didesnio ir stipresnio poziciją, kas reiškia, jog turi nustoti galvojęs, kad tavo pareiga apginti, išsaugoti, pagerinti, sutvarkyti ar išgelbėti pasaulį. Turi pradėti galvoti, jog esi
Vasariškas ruduo arba rudenėjanti vasara…
Rugsėjis… Kiek prisimenu nuo pat pirmos klasės, oi, ne, nuo „nulinės“ klasės (buvo tokia, tais senais laikais, kuriuos mano vyresnėlis vadina „juk jūs iš XIX amžiaus“), rugsėjis visada buvo rudens mėnuo. Krentantys lapai, lietus, mokykla. Labai laukdavau sausesnės dienos, kada bus galima praeiti per Jaunimo sodą (t. y. Sereikiškių parką) ir jo takeliuose spardyti šnarančius
Mano pasaulis…
Susikūriau savo pasaulį ir dabar niekaip nebegaliu iš jo pabėgti. Kartais mano pasaulis pasidaro per ankštas, arba kažkas pakviečia į didįjį pasaulį, arba dar kas nors atsitinka ir tenka laikinai palikti savo mylimus raistus. Kaip tą dieną, kai turėjau dalyvauti dideliame festivalyje. Grįžau net drebėdama iš siaubo. Nes netikėtai supratau, kad viskas – aš jau