Raugykla Nr.5. Atsargos.
Pasaulis yra didelis kaip raugintų kopūstų statinė, o mes, žmonės, mažyčiai kaip laktobakterija toje statinėje. Tačiau, kaip ir ta bakterija, galime būti labai svarbūs visiems dalykams, kurie vyksta statinėje rūgstant kopūstams. Jei dauguma mūsų elgiamės kaip padori lactobacillus plantarum, tai viskas vyksta kaip iš pypkės. Bet jei atsiranda kitų bakterijų ar mielių perteklius, rūgimas staiga
Kai mažiau reiškia daugiau
Lietingą rudenį iš visų daržų ir pakampių vargingai rinktos ir nuo apipuvusių atrinktos pupelės sutilpo į 2 stiklainius… Atrodė, kad visur iškaišiotos ir taip gražiai augusios pupelės duos labai gausų derlių. O jos nuo karščio ir drėgmės tik vešėjo ir visai nenorėjo džiovinti pupelių sriubai… Žalios pupelių ankštys gal ir gerai vasarą užkišti pilvui, tačiau
Amžinasis sultinys…
Amžinasis sultinys yra rytiečių išradimas. Keista, visą gyvenimą sakiau, kad man niekas nepasakotų apie Rytus, nes aš nepajėgi jų suprasti. Bet mano domėjimasis virtuviniais dalykais staiga ėmė ir priartino tuos nesuprantamuosius. Nes ten viskas taip pat, kaip ir pas mus, tik ilgiau išlaikyta, rūpestingiau puoselėjama ir neskubinama. Taip, kaip kažkada būdavo ir mūsų kaimuose. O
Pipirų skonio, bet labai sveika…
Tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku Vartydami senąsias gastronomijos knygas ar skaitinėdami senuosius kasdieninio gyvenimo aprašymus galime aptikti keistą ir daugumai mažai pažįstamą augalą, lenkiškai vadinamą rzeżucha. Iš tikro už šio pavadinimo “slepiasi” du augalai – karčioji kartenė (Cardamine amara) ir paprastasis rėžiukas (Nasturtium officinale). Kai kuriuose šaltiniuose jie detalizuojami, bet kituose – ne. Tad ne
Laisvė… nuo kavos?
Eilinis rytas mano mažąjame rojuje… Iš ryto per dideliausias naktines pusnis nuklampoju iki tualeto. Šaltas sniegas byra per aukštų žieminių batų aulus ir kutena nuogas blauzdas. Pūga žiupteli saują sniego už chalato apykaklės. Grįžtu namo kaip iš šalto dušo – nuo gaivaus šalto lauko oro ima juokas. Užsikuriu malkinę krosnelę ir užsistatau virdulį kavai. Laukti
Pamirštieji vietiniai javai…
Tekstas parašytas kartu su Rimvydu Laužiku Vaikštant po vasaros pievas kojas kutena ir į akis lenda pačios įvairiausios smilgos. Vienos panašios į avižas, kitos – į rugius, miežius, trečios – tik į pačias save… Ir nieko keisto čia nėra, visos jos yra mūsų kasdien valgomų javų artimos giminaitės. Ir ne viena jų mūsų krašte auga
Urvelis…
Seniai seniai, prieš kokius tris metus, kai buvau jauna ir graži, mane prarijo namas. Paprastas, rąstinis nemažas namas su visais patogumais. 4 kambariai, 2 tualetai, virtuvė, vonia, skalbyklės ir džiovyklės, krosnis, kurią kurti reikia tik 1 kartą per 2 dienas, televizorius, internetas, net užuolaidos ant langų buvo ir aš pasijutau tiesiog praryta, uždaryta ir dūstanti.
Nei aguonos grūdo…
Tekstas paruoštas su Rimvydu Laužiku Kai pakelės ir javų laukai pasidabina ryškiai raudonomis aguonomis – vadinasi tikrai baigėsi pavasaris ir prasidėjo vasara. Pirmąsias raudonas, iš toli matomas gėles galima pamatyti gegužės pabaigoje. Birželį ištisi javų laukai degte dega raudonai, feisbukas prisipildo aguoninių asmenukių iš tų laukų, o laukų savininkai burbuliuoja ant fotografų kaip kurtiniai per
Morkos, bet ne morkos…
Tekstas paruoštas drauge su Rimvydu Laužiku Laukinė morka – mūsų rudenėjančių pievų karalienė. Iš tolo matyti morkos žiedų “lėkštelės” svyruojančios vėjyje ir jaučiamas nepakartojamas žiedų aromatas. Kvapūs ne tik žiedai, visas augalas turi savo specifinį kvapą, kiekviena dalis kvepia vis kitaip. Šaknys – aitrus, stiprus, žemiškas kvapas, lapai ir stiebai – tikra morka, žiedai –
Ruginių bandelių pasaka
Tada, kai visą dieną tvyro prieblanda, o žiūrėdamas tiesiai į visą dieną spingsinčią lempą vis bandai įsivaizduoti saulę ir vis nepavyksta. Tada, kai važiuodamas per kaimus paprastą darbo dieną matai vos iš kelių kaminų rūkstančus dūmus, nes savaitgalinių sodybų savininkai paliko trobas iki kito sezono, o dūmų savininkų šunys net neišlenda iš būdų paambryti ant