Viskas tik į gerą…
…Jurgis verda žuvienę tėčiui. Viskas sudėta į katiliuką, užvirę, ką tik sumetė bulves ir morkas. Baigėsi dujos, kito baliono neturiu… Krosnelė išrinkta ir perkonstruojama. Lauke lyja lietus, laužo neužkursi. Įvyko tragedija, tuoj bus daug ašarų. Gerai, kai esu pasiruošusi tokioms “tragedijoms”. Suvynioju puodą su vis dar ribuliuojančia žuviene į rankšluostį, greitai kišu po pagalvėmis ir
Gyventi su pasauliu…
…Važiuoju kažkur. Pro automobilio langą matau laukines obelis apkepusias obuoliukais. Kultūrinės šiemet neatlaikė šalto pavasario ir lietingos vasaros, obuoliukai maži, nespėję užaugti, rauplėti. Laukinukai gražūs, raudonskruosčiai. Galvoju: ir kam gi reikia sodinti tas sergančias, iš kaži kur atvežtas kultūrines obelaites, jas vežioti, tręšti, kamuoti karpant, apšienaujant (dabar apylinkėse plinta nauja mada tvarkingai tvarkyti sodus –
Tiesiog sriuba
Stoviu prie viryklės ir pjaustau daržoves troškiniui… Česnakai susmulkinami, svogūnai skiltelėmis, morkos šiaudeliais, inkstai gabalėliais, džiovinti grybai juostelėmis. Vienas paskui kitą produktai keliauja į mano specialųjį, tik tirštoms sriuboms ir troškiniams skirtą nedidelį, oranžinį ketaus katiliuką, išmargintą gėlytėmis, pirktą anytos dar sovietiniais laikais… Dangtelio emalė nuskelta šešiolikamečio virtuvės pagalbininko ir visiškai nekelia pykčio, kaskart primena,
Avižinė košė…
Dienos lekia viena po kitos, vos spėju vieną pagauti už uodegos ir įkišti į stiklainį su druska, cukrumi ar actu, žiūriu jau ir kita atslenka. Tenka ją griebti šakėmis, kauptuku, grėbliu ar tiesiog suvynioti į pleduką ir švelniai paguldyti ant sofutės. Vieną dieną nupešu ir iškepu, kitą – užmarinuoju, trečią sumezgu, ketvirtą sudedu į krepšius
Vasaros pabaigos pynė…
Pavargusi vasara bėga paskutinį maratono trečdalį, neužilgo finišas. Jis jau regimas iš toli, pažymėtas pirmais gelstančiais beržų lapais, rytiniais šaltais rūkais, voratinkliais ir varlių giesmes pakeitusiu pergalingu žiogų čirpimu. Dienos kaime bėga viena po kitos, perpintos kasdieninių nesikeičiančių darbų virtine: vištų lesinimas, žolės triušiams pjovimas, ožkų melžimas, pusryčių, pietų, vakarienės ruošimas. Tarp jų, kaip spalvoti
Rudeninė vasara
Rudeninė vasara paraistėje. Beržai ir apyniai geltonuoja nuo niekaip neišdžiūstančios žemės. Šiltnamyje, kuris kaip pasirodė vėliau, buvo pastatytas ant požeminio šaltinio, nuo drėgmės net agurkai pačioje liepos pradžioje nuėjo dėmėmis. Pomidorai, dar nespėję pradėti nokti, pasigavo fitoftorozę… Per nesibaigiančią rudeninę drėgmę, šaltas naktis ir ūkanotus vėsius rytus, net purškiamas jodas nepadeda… Kiekvieną rytą ir vakarą
Daug maisto – daug problemų, nėra maisto – viena problema
Penktą valandą ryto įsijungiau kompiuterį, kad ramiai peržiūrėčiau dienos naujienas ir iš karto radau “dienos vinį”. Tai kinų patarlė: “Daug maisto – daug problemų, nėra maisto – viena problema” (angliškai kažkaip gražiau skamba “Plenty of food, many problems; no food, one problem”, kiniškai turbūt dar gražiau būtų). Mano juokas prižadino vyrą, kuris susiraukęs nulipo apačion,
Aštrios raugintos voveraitės
Lepeškų dabar – nors vežimu vežk. Net aš, nemėgstanti grybauti už pinigus, priduodu vieną kitą krepšį, kad galėčiau nupirkti naujagimiams ančiukams “kombikormo”. Bet priduodu tik tada, kai jas kasdien valgome, kai užpilu aliejumi reikiamą kiekį žiemai ir kai užraugiu bent 5 litrų kibiriuką. Aštrios raugintos voveraitės yra tikras delikatesas ir grožis, jos tiesiog šviečia ant
Darbas…
Atsiskyrėlių gyvenimas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Privalumai aiškūs – tai galimybė galvoti savarankiškai, netrukdomam trumpų pokalbių išmušančių iš minties vėžių, neperkeliančių galvojimo į kito žmogaus požiūrio tašką ir leidžiančių minčiai savarankiškai subręsti, išsigryninti, neskubinančių kuo greičiau pasiekti reziume. Tokių minčių mano galvoje sukasi begalė, vienos įsikimba kitoms į uodegas, kitos pačios sau į
Raugykla Nr.5. Sūdytos žirnelių ankštys
Mano šių metų žirniai neatlaikė pastovios drėgmės ir beveik visi supuvo net neišdygę. Vis dar bandau sėti, tikėdamasi, kad pavyks kažką užauginti… O tuo tarpu mes vis dar valgome praėjusių metų atsargas. Aštrūs sūdyti žirneliai tapo metų atradimu, jie iki šiol traškūs kaip ką tik nuskinti, aitrūs ir puikiai tinka kai norisi ko nors skaniai