Laukiniai kokteiliai arba “kažkas su džinu”

Man patinka džinas, ypač tas kuris pats išlenda iš butelio, o ne išpilamas iš jo… Ir Vysockio daina patinka: “Vot jesli ja čevo rešil, tak vypju obezatelno”. O va su tais stipriaisiais gėrimais tai nelabai draugauju. Mano vartojamas alkoholis turi būti gautas grynai fermentacijos būdu, o praėjęs distiliaciją jau tampa piktokas. Bet jį galima gerokai atskiesti, kad taptų draugiškesnis ir veiktų daugiau kaip prieskonis, o ne svaigintų. Kad ir kaip prieštaringai vertintume alkoholį, vis tik neišeina visiškai jo nuvertinti – saikingai vartojant tai puiki atsipalaidavimo priemonė, žmonių suartintojas ir naujų ryšių kūrėjas, puikus veikliųjų medžiagų iš žolių traukėjas. O mane labiausiai atpalaiduoja pats kokteilių maišymas vakarais bei ingredientų kūrimas.

Laukinis kokteilis – tai sumaišymas to, ką surinkai ir pasiruošei per visus metus. Taip taurėje gali atsidurti visi metai. Pavasario žiedų sirupas su vasaros žolynų anpilu ir rudeninių uogų sultimis, geriamas ilgais žiemos vakarais prie židinio… Arba žiemos grybų ir kakavos sirupas su pavasarį nugenėtų šakų antpilu ir vasaros metu surinktų žolių kombučia. Arba dar kas nors. Va mes dabar mėgstame maišyti paprastą džiną, putinų sultis, truputį spanguolių sirupo ir gazuotą vandenį. Vyras, mėgstantis daugiau cukraus, maišo džiną (aha, jo džino dalis yra gerokai didesnė už manąją), putinų sultis ir toniką arba švepsą. O kai nebeliko putinų sulčių, tik sirupas, pritrūkus rūgšties į kokteilį nukeliavo kavos kombučios actas. Aišku, šiaip įprasta parūgštinimui naudoti citrinas arba laimus, bet kur gi mano namuose rasi citrinų? Jų neperku jau daug metų, o vietoje jų turiu kalnus visokių actų. Ir švelnesni, tokie kaip kombučios, labai tinka kokteiliams.

Laukinius kokteilius namie galima painioti iš visko ką surinkote per metus. Ir susikurti savo maišymo taisykles, nekreipiant dėmesio arba vadovaujantis klasikinių kokteilių plakimo principais. Galite netgi daryti kokteilius be alkoholio, tada ir vaikus galima vaišinti. Mano kokteilyje turi būti sumaišyti keli skoniai: kartus, saldus ir rūgštus. Ir viskas gerokai atskiesta vandeniu su burbulais. Kartus skonis – tai žolių, šaknų, šakų ar grybų, kadagių uogų, spyglių antpilai su degtine. Jei maišote nealkoholinius kokteilius, galite daryti karčiuosius sirupus ar žolių nuovirus arba karčiųjų žolių ištraukas su actu. Arba užsišaldyti karčiųjų žolelių nuoviro ledukų formelėse. Yra žmonių, kurie nedraugauja su kartumu, bet man – kuo daugiau, tuo geriau. Saldumas – tai įvairūs sirupai, uogienės, džemai, marmeladai, galų gale paprastas cukraus sirupas arba medaus šaukštelis. Kartu tai ir spalvos, nerealios spalvos. Raudona, geltona, tamsiai ruda, žalia ar net labai pasistengus melsva spalva. Juk ir akims reikia džiaugsmo. Ir rūgšti – nesaldytos rūgščių uogų sultys (šiemetinis atradimas – putinai), nesunokusių uogų ar vaisių sultys, citrusai arba naminiai actai. Alkoholis gali būti pats įvariausias – geriausiai aišku turėti savo antpilų, bet tinka ir pirktiniai. Džinas, degtinė, romas ar brendis, šlakelis pirktinio žolių antpilo – trijų devynerių ar jėgermeisterio. Tik su jais reikia mažinti saldžiosios dalies, nes jau būna gerai pasaldyti. Viską sumaišome ar suplakame ir užpilame skiedalu – gazuotu ar negazuotu vandeniu, burbuliuota kombučia ar vandens kefyru, įdedame arba neįdedame ledo gabaliukų su įšaldytais žiedais. Vienu žodžiu pamirštame visus apribojimus ir džiaugiamės gyvenimu sumaišydami visas metų spalvas vienoje taurėje.