Paprastas šeštadienis kaime…

Šeštadieniai kaime yra savaitės pabaiga, faktiškai šeštadienis kaime lygus penktadieniui mieste. Šeštadienį baigiami savaitės darbai, kuriama pirtis ir ruošiamasi sekmadieniui, kada niekas nieko nedirba. Sekmadienį kaimas ilsisi – atsikelia kol dar tamsu, palesina vištas, pašeria ir pamelžia gyvulius, nusikasa sniegą arba pripeša žolės triušiams, atsineša malkų, išsiverda pusryčius, pietus, vakarienę. Vadinasi ilsisi, nieko neveikia, tinginiauja.

Mėgstu aiškią dienotvarkę. Todėl mėgstu ir šeštadienius. Tada mėgaujuosi seniai žinomų ir suplanuotų darbų virtine. Rytinis važiavimas į kaimą pieno, kai 5 km važiuoji 2 valandas, nes reikia apžiūrėti visus artimiausius pušynėlius, kur briedis trina ragus. Dažniausiai važiuojame dviese su vyru, nes tai bene vienintelė proga aptarti visus reikalus be vaikų trigrašių. Jei gerai pasiseks, kaip vyrui pernai prieš pat Naujuosius metus, pušynėliuose galite rasti numestą briedžio ragą. Radus – džiaugsmo pilnos kelnės, bet kam jo reikia dar nesupratau. Nesvarbu, svarbu nepamiršti, kad važiuojame pieno atsivežti. Grįžus su trilitriu, vienas iš mūsų eina kurti pirties, kitas – daryti arbatos, pjaustyti lašinių su česnakais, nes pavargsti ir išalksti po tokios kelionės. Kartais pasiskirstome po krosnį ir abu su vyru kuriame kiekvienas savo, malkas atsinešdami kiekvienas iš savo malkinės. Vyrui – pirties krosnis, man – duonkepis, vaikai kūrena virtuvinę plytukę ant kurios verda bulbės su lupynomis. Kai vaikai kūrena, tai vadinasi jie tupi antrame aukšte su įvairiais prietaisais, o plytukė su bulbėmis sėkmingai vėsta. O kai prisimena, būna dar blogiau – ji pavirsta aukštakrosne bešaudančia žiežirbas iš kamino. Kai galų gale visos krosnys kūrenasi, duonos kepalai suminkyti laukia savo eilės, vyras namo statybose nuverčia pusę lubų, bulvės vakarienei užverda ir paaiškėja, kad vakarykštė sriuba, skirta šios dienos pietums yra surūgusi. Visiškai ir napataisomai. Šunų ir vištų džiaugsmui ir mano nusivylimui. Bet viską gali išgelbėti bulvės. Nes padoraus kaimiečio šaldytuve visada rasite sviesto, stiklainį marinuotos silkės ir raugintų kopūstų. Po pietų vaikai išvejami į lauką ir aš galiu susitvarkyti namus. Namus tvarkausi tik žiemos šeštadieniais, vasarą tam nerandu laiko ir nematau prasmės – vis tiek ištisas dienas leidžiame lauke… Duonos kepalas keliauja į krosnį, ruošiama vakarienė. Kadangi dabar esame dzūkai, po pirties laukia bulvių banda, kepta krosnyje ant kopūstų lapų, su spirgučių ir grybų padažu… Nes labai patogu įkišti bandą užpiltą padažu į krosnį, kur ji ramiai laukia, kol visi išsiturškia pirtyje. Jei nekepame bandos, tai į pirtį pasiimame katiliuką su kiaušiniais. Jie išverda ant pirties krosnies neužvirdami, ir eidami namo atsinešame šiltą vakarienę. Arba, kaip sakė Ilfas ir Petrovas (įdomu, kuris tai sugalvojo?…) – valgome tai, ką Dievas atsiuntė… O Dievas atsiunčia įvariai raugintų kopūstų, agurkų, raugintų, marinuotų ar aliejuje plaukiojančių grybų, aštrių savo gamybos padažų, stirnienos karpačio, vytintos anties krūtinėlės, briedžio dešrų, kaimynės spausto sūrio su trintomis spanguolėmis. Ir šviežią duonos kepalą iš krosnies…

Taip baigiasi paprastasis šeštadienis kaime, po kurio vėl laukia paprastas sekmadienis tik su vištų lesinimu, gyvulių šėrimu, valgio virimu ir tik vienos krosnies kūrenimu. Gal dar kelione pieno atsivežti… Ir geriausia mano gyvenimo dalis yra ta, kad dažnai tą šeštadienį galiu pakartoti kelis kartus savaitėje… Nes kaime dažniausiai visos dienos panašios į šeštadienius, ir net sekmadieniais kartais tenka eiti visą dieną tvarkyti laukų, nes traktoristas gali atvažiuoti tik tą ir ne kurią kitą, patogesnę darbo dieną…