Fermentuotas putinų kečiupas

Kai mūsų namuose sakoma “kečiupas”, tai nieko bendro neturi su tuo raudonu plastikiniu buteliu, stovinčiu ant galvos. Tokio savo namuose jau seniai nemačiau ir visi seniai atprato jo ieškoti. Kalbant konkrečiai apie mane, tai žodis “kečiupas” man jau senokai nekelia asociacijų su pomidorais. Jei jau domiesi istorija, rauginimu ir laukiniais augalais, kečiupas iš įprasto pomidorų padažo tampa ilgai fermentuotu padažu iš grybų, nesubrendusių graikiškų riešutų, uogų ar vaisių. Toks, sakyčiau, labai rafinuotas padažas, reikalaujantis produktų derinimo, fermentacijos metu atsiradusių skonių pokyčių išmanymo, kantrybės bei laiko.

Šiemet, persikrausčius į raistynus – brūzgynus, mano virtuvę užkariavo putinų uogos. Jos pernai taip gražiai žydėjo visose pakampėse, taip nuostabiai raudonavo pagrioviuose ir jas taip mėgsta svirbeliai… Pati putinus rinkau palei mažytį upelį, o sodyboje esantį derlų krūmą nuvalgė paukščiai, ypač svirbeliai, jiems ir buvo paliktos uogos. Tik visai neplanavau, kad svirbeliai tas uogas nešis į obelį virš džipo ir stebėdami bei aptarinėdami vyro darbus, spjaudys kauliukus tiesiai ant priekinio automobilio stiklo… Na, bet ką padarysi, vis tiek džipas yra džipas ir jam patinka būti purvinam.

Putinų vaizdas, skonis ir kvapas šiemet mane tiesiog pakerėjo… Kiekvienais metais būna vienas augalas, kuris mane taip sužavi, kad galėčiau metus pavadinti jo vardu. Pernai buvo tikri putinų metai. Putinų uogos keliavo į sirupus, kuriuos atskiedus gazuotu ar paprastu vandeniu gauname nuostabų gėrimą, sužavėjusį net vaikus (tik Marcelė vos užuodusi mauna po stalu), įpylus šlakelį kokio šakų biterio bus kokteilis suaugusiems. Uogos keliavo į džemus ir rauginius. O paskutinis putinų krepšelis tapo kečiupu. Labai išraiškingo skonio, aštriu ir visai gražios spalvos kečiupu.

Putinų kečiupui reikės:

Putinų uogų

druskos (kiekis priklauso nuo uogų kiekio, 1 l kečiupo reikės 30 – 40 gr druskos)

kelių česnako skiltelių

aitriųjų paprikų (cielų arba džiovintų dribsnių)

Iš pradžių paruošiame uogas. Nurenkame nuo kekių, o tai gan nemalonus darbas, nes uogos minkštos ir greitai visos rankos apvarva sultimis. Visų šapelių neverta išrinkinėti, vis tiek nukošime sultis. Uogas sumalame kombainu arba sutraiškome kočėlu, sultis nukošiame per marlę. Tirščius pasiliekame – iš jų, užpylus vandeniu ir trumpai pavirinus gausite tą nuostabųjį gėrimą. Pamatuojame kiek sulčių liko kečiupui ir pasisveriame druską. Jei turite pusę litro sulčių, tai reikės apie 20 gr druskos. Sutriname česnako skilteles, susmulkiname čilius ir viską gerai išmaišome. Tyrę supilame į stiklainį ir užrišame audeklu, kad musės nelįstų. Stiklainį pasistatome virtuvėje, kur nors savo panosėje, kad neužmirštumėte kasdien pamaišyti. Jei užmiršite maišyti gali užsidėti pelėsis ir tada vietoje kečiupo turėsite puikų paruoštuką atgaivinti savo komposto dėžei. Kambario temperatūroje kečiupą rauginame nuo poros savaičių iki poros mėnesių, o vėliau perkeliame į šaldytuvą, kur jis turi dar porą mėnesių subręsti. Tik praėjus tam laikui atsiskleidžia visas putinų ir aštrių prieskonių skonio derinys. Pats padažas išlieka skystas, ne toks, kaip tuose apverstuose buteliuose, ir naudotį jį galima labai taupiai – apšlakstant kepsnius, įmaišant šlakelį į sriubas ar troškinius, pagardinant salotas ar sumuštinius.

1 comment