Urvelis…

Seniai seniai, prieš kokius tris metus, kai buvau jauna ir graži, mane prarijo namas. Paprastas, rąstinis nemažas namas su visais patogumais. 4 kambariai, 2 tualetai, virtuvė, vonia, skalbyklės ir džiovyklės, krosnis, kurią kurti reikia tik 1 kartą per 2 dienas, televizorius, internetas, net užuolaidos ant langų buvo ir aš pasijutau tiesiog praryta, uždaryta ir dūstanti. Kai tave kažkur uždaro lieka viena išeitis – bėgti kuo greičiau ir kuo toliau, į laisvę. Ir pabėgau.

Planuodama pabėgimą, žinojau ko noriu ir nuo ko bėgu. Bėgau nuo gyvenimo patogioje patalpoje į gyvenimą gamtoje. Jei jums labiau patinka – į pasaulį. Nes norėjau gyventi taip, kad visas pasaulis būtų mano namai. O namas – tik urvelis, kuriame miegu ir slepiuosi nuo blogo oro: didelio šalčio, didelio sniego, didelio lietaus ir didelio vėjo. Maži gamtiški nemalonumai yra per maža priežastis slėptis. Urvelis turi būti mažas, turėti kuo mažiau patogumų, kad nekiltų noras ten ilgiau užtrukti. Nes visi, ir žmonės, ir žvėrys, mėgsta patogumus net tada, kai jiems tai kenkia. Tenka kažkaip save apriboti, kad išeitumei į didesnę laisvę, erdvę, platesnį pasaulio matymą ir suvokimą.

Gyvenu šiame urvelyje jau beveik du metus. Jame nėra tualeto, vonios, atskirų kambarių kiekvienam šeimos nariui, krosnį žiemą reikia kūrenti visą dieną, metant po 2 malkas kas pusvalandį. Namie – du paaugliai ir ožiuota penkiametė. Ir šitas namas manęs nepraryja. Nes aš labai greitai iš jo pabėgu, čia nėra kas veikti. Taip ir turi būti. Ilgą laiką norėjau parašyti odę lauko tualetui, kuris priverčia kiekvieną naktį pamatyti žvaigždes, pajusti nuogomis kojomis visus sezonus, pastebėti visus atšalimus ir atšilimus. Tačiau šiandien perskaičiau rašytojos Robin Wall Kimmerer mintį, kad šiuolaikinis žmogus pastoviai jaučia liūdesį dėl “rūšinės vienatvės”. Vienatvės, kuriai pasmerkia save užsidarydamas patogiuose atskiruose namuose, neįsileisdamas į juos nei oro, nei voro. Ir mano odė tualetui virto ode namui kaip urveliui, priglaudžiančiam po savo stogu kuo daugiau gyvybių ir kartu neleidžiančiam jaustis vienišu tamsiomis naktimis… Nes tu ir tamsi naktis yra vienis, kai namo nelaikai savo gyvenamąja vieta, o tik užuoglauda nakčiai arba liūčiai.

Mūsų namuose rūšių įvairove neišeina skųstis. Čia yra ir 3 vaikai, šuo, pusantros katės (viena išeina nakvoti ant pirties), maždaug 80 kiniškų putpelių, kurių negaliu išnešti lauk, kad nesušaltų, vorai, saugantys tylą, langų rėmuose žiemojančios boružės ir musės, po stogu gyvenančios pelės, miegantys šikšnosparniai ir karts nuo karto įpuolanti medžioti kiaunė. Ai, ir dar sliekų kibiras po virtuvės spintele. Neskaitant man taip svarbių mielių, bakterijų ir virusų. Tačiau ne rūšių įvarovė namuose yra svarbiausia. Svarbiausia, kad namai neprarytų gyvenimo, neatitvertų žmogaus nuo realybės, nebūtų barjeru nuo pasaulio, kur gyvena visos likusios rūšys, o dar ir kiti tos pačios rūšies atstovai. Štai kas yra baisiausia šiuolaikiniame pasaulyje – žmogaus noras atsitverti, atsiriboti nuo aplinkos, susikuriant savo atskirą komfortišką pasaulį, ir paskui dūsti tame patogiame pasaulyje nuo vienatvės ir kvėpavimo takų ligų… Aš bijau eiti į svečius. Bijau uždaros buto ar patogaus gerai apšiltinto namo erdvės. Bijau kondicionuoto oro. Bijau žiemą 25 laipsnių vidaus temperatūros, o jei dar šildymas grindinis ir niekur nepavyksta pasitraukti nuo šilumos šaltinio, tai aš realiai bijau apalpti. Baisūs ir naujieji statybos reikalavimai, kad namas būtų kuo sandaresnis, neišleistų nei šilumos, neįleistų nei gurkšnio gryno oro… Tarsi pasaulį šildytų tik šiluma iš nesandaraus namo…

Pasaulį šildo ne rąstinės trobos su senoviniais suskilusiais langų rėmais. Pasaulį perkaitino mūsų noras atsiskirti nuo jo taip, kad nieko neįsileistume ir jį matytume tik per mažesnių ar didesnių aparatų ekranus. Ten jis toks gražus, nufotografuotas ar nufilmuotas didelio raiškumo kameromis, jį taip patogu stebėti sėdint trumpomis rankovėmis ant sofutės, kai lauke minus 20 laipsnių šalčio… Ir noras į tuos namus atsitempti kuo daugiau daiktų, padarančių gyvenimą juose dar patogesnį, kad net mintis nekiltų išeiti laukan. Bet aš jau nebegaliu taip gyventi. Renkuosi savo nepatogų urvelį, kur tekstus turiu rašyti ant valgomojo stalo tame pačiame kambaryje besiniaujant vaikams ir ant jų rėkiant vyrui… Renkuosi vidurnaktį įsispirti į botus spaudžiant šalčiui ir bėgti į tualetą, pakeliui besižavint nuostabia sausio mėnesio pilnatimi, nušvietusia apsnigtą mūsų paraistę. Renkuosi užsivilkti megztinį, kai namuose pasidaro per šalta, vietoje to, kad įjungčiau elektrinį radiatorių. Renkuosi pati prisitaikyti prie pasaulio vietoje to, kad užsidaryčiau nuo jo, atsitvėrusi patogumais, leidžiančiais dienų dienas neišeiti iš namų…

O dabar atsiprašau, turiu bėgti pas savo vištas ir triušius, neleidžiančias tupėti savo urvelyje su šiltu megztiniu ir pasaulį stebėti per kompiuterio ekraną… Beje, prisitaikius prie pasaulio, to paties megztinio užtenka ir sėdint namie prie kompiuterio, ir bėgant per 20 laipsnių šaltį į tualetą ar lesinti vištų.