Laisvė… nuo kavos?

Eilinis rytas mano mažąjame rojuje… Iš ryto per dideliausias naktines pusnis nuklampoju iki tualeto. Šaltas sniegas byra per aukštų žieminių batų aulus ir kutena nuogas blauzdas. Pūga žiupteli saują sniego už chalato apykaklės. Grįžtu namo kaip iš šalto dušo – nuo gaivaus šalto lauko oro ima juokas. Užsikuriu malkinę krosnelę ir užsistatau virdulį kavai. Laukti kol užvirs – maždaug pusvalandis, jis skirtas rašymui ir skaitymui. Tada susimalu kavos pupeles – paskutiniąsias kavos pupeles. Jų neužtenka. Surandu atsarginę maltą kavą, supilu į savo mylimą emaliuotą senovinį kavinuką ir užpilu verdančiu vandeniu. Šiandien kavos bus. Rytoj dar bus. Poryt – nežinau, nes pinigų kavai dabar neturiu. Teks apsieiti.

Turint mažai arba labai mažai pinigų, ateina labai keistas laisvės pojūtis. Apie tokią keistą laisvę aš net nepagalvodavau, neįsivaizdavau ir nesu patyrusi. Tai laisvė nuo įpročių. Realiai įpročiai mus labai smarkiai supančioja gyvenime, mes tampame jų vergais. Tą visi žino, kai kalbama apie žalingus įpročius – alkoholį, narkotikus, rūkalus ar žaidimus. Bet yra ir kiti įpročiai, kartais blogi, kartais geri. Nesvarbu, kokie bebūtų, visi veda mus tam tikru keliu iš kurio sunku ištrūkti ir dar labai patikimai paverčia pirkėjais.

Štai šiandien namie baigėsi nemaltos kavos pupelės. Kažkada sau su pasididžiavimu sakiau, kad galiu gerti tik gerą nemaltą kavą, maltoje daug šiukšlių. Dabar nėra pinigų gerai kavai. Ir aš geriu atsarginę maltą, pirktą geresniais laikais. Kažkada baigsis ir malta, o pinigų nežinau kada turėsiu. Tada gersiu juodą arbatą, jeigu ir ana baigsis – yra žolelės. Žolelių visada susirasiu gamtoje, nesvarbu koks oras ar sezonas, jų nereikia pirkti. Dabar man tereikia karšto gėralo, laukiant kol sušils namai. Ir visiškai nebejaudina kavos klausimas. Aš išsilaisvinau nuo vieno įpročio… Tai mane išlaisvino nuo dar vieno pirkinio ir pinigų uždirbimo jam.

Kai pamatai pasaulį iš anos, išvirkščios jo pusės, labai sunku grįžti į įprastą matymą. Taip ir su šia laisve. Aš ją jau seniai nujaučiau, tada, kai beveik nustojau pirkti maistą parduotuvėje. Išskyrus kelis tikrai gerus produktus – gerą kavą, gerą arbatą. Tačiau pirkdama tuos produktus aš buvau priklausoma. Nuo pinigų skirtų šiems pirkiniams, nuo vietos, kur juos perku, o labiausiai nuo minties, kad negaliu be jų apsieiti ir nedidelio, bet vis tik aiškaus streso “oi, kavos liko tik 2 kartams”.

Kartais pinigų trūkumas gali išlaisvinti. Taip ir atsitiko šiandien. Man dzin, kad tuoj neliks kavos. Aš nesikraustau iš proto, galvodama, kaip gi reikės pasitikti rytą be kavos malūnėlio, kavos kvapo ir kavinuko. Lygiai taip pat ir su kitais “gerais”, jaukiais ir įkalinančiais į įpročių kelią produktais. Jei jų nėra, tai galima apsieiti. Yra kitų produktų. Svarbiausia, kad būtų ką valgyti ir visai nesvarbu ką. Maistas yra tiktai maistas. Vienintelis mano noras – valgyti tik savo užaugintą maistą, neužsimetant pirktinių įpročių pančių. Štai kur laisvė, tikra laisvė paleidžianti iš mūsų pačių smegenyse paspęstų spąstų.

Keista, kaip ta virtuvė man ir vėl parodė tokius svarbius pasaulio suvokimo dalykus. Turbūt esu labai paprasta motera, viską matanti per garus, virstančius iš kasdieninės sriubos katilo…

Ar pirksiu kavą kai turėsiu pinigų? Taip, nes jaučiuosi laisva nuo įrodinėjimo sau, kad galiu apsieiti be kavos ir nebebijau vėl pakliūti į spąstus “kaip gi čia rytas be kavos”, kai ir vėl baigsis pinigai.