Kas yra kaimas…

Sodinant bulves kartu su penkiamete kyla labai daug ir įvairių minčių… Aišku, jos gali išjudėti tik tarpuose tarp pokalbių su stebuklingu drakonu (pagaliuku su pririštu siūlu), vanagu-mergaite (sparnai iš pernykščių kiečių ar trūkažolių stiebų) ar kalbančiu kačiuku. O kai kačiukas nueina lipdyti iš molio, rinkti pienių ar puošti medžių, vis rezgu mintį apie tai, kas yra kaimas.

Mane jau yra apkaltinę, kad vis priešinu miestą ir kaimą, miestiečius prieš kaimiečius. Tačiau tai ne tiesa. Gerai žinau, kad esu miestietė. Kiekvienas žmogus, kurio seneliai savo žalioje jaunystėje atsikraustė į miestą, ten užaugino savo vaikus- mano tėvus, ir pats augęs ir auginęs bent vieną vaiką mieste yra miestietis. Kas, kad pabėgo iš to miesto. Vis tiek giliai savo esybėje yra miesto žmogus. Tačiau esu žmogus be galo mylintis pasaulį ir jaučiantis didžiausią malonumą jį gyvai stebėdamas, ir būtent kaimo stebėjimas man, miesto žmogui, sukelia labai daug minčių. Apie tai, kaip miesto gyvenimas per kelias kartas tapo sintetinis, netikras, negyvas… Tą įspūdį dar sustiprina mano pamėgtos klasikų knygos, kurias tik dabar imu suprasti…

Kaimas yra ne troba kaime. Jei jūs išsikrautėte iš miesto ir gyvenate be gyvulių, be bulvių lauko, kur auga visų metų maistas, be ritmo, priverstinai suteikto gamtos, jūs gyvenate užmiestyje. Pati taip gyvenau vienkiemyje 12 metų. Be ūkio, be didelio daržo, be vištų. Kaip ir kaime, bet ne kaime. Taip gyvenant matai jau daugiau nei miesto triukšme, bet įprasti patogumai užgožia tikrumą. Tikrą kaimą pamačiau tik dabar. Kai žolė kieme tapo ne veja, o pašaru. Kai daržas tapo būtinybe, o ne naudingu laisvalaikio leidimo būdu. Kai gyvūnas tapo ne paglostuku, o gyvenimo garantu, kai žinai, kad vis tiek bus ką valgyti. Ir tada pamatai, kaip pakito žmonių santykiai miestuose. Tą pradėjau pastebėti tik labai neseniai ir vis dar negaliu atsigauti. Ir pastebėjau tik todėl, kad mes mėgstame bendrauti ne su tokiais pačiais pabėgėliais kaip mes, o su tikrais vietiniais kaimo žmonėmis. O jie gali labai daug ko išmokyti net ir ne vieną aukštąjį baigusius žmones, tereikia tik labai įdėmiai jų klausytis. O daugiausiai išmoko kasdieninis gyvenimas…

Kai jau tikrai atsiduri kaime, pamatai, kad laiką keltis ir gultis reguliuoji visai ne tu pats, o tavo gyvuliai. Nesvarbu, į kurią pusę prasuksime valandą, vištos vis tiek eis gulti ir kelsis su saule. Kai augini vaikus kaime, tai penkiametis bamblys, mieste temokantis piešti ir dėlioti lego, tampa rimtu pagalbininku. Visi skaitėme apie žąsis ganančius mažylius, tačiau yra ir kitų darbų, kuriuos jie kuo puikiausiai atlieka. Plotai čia dideli, lakstyti reikia daug, atnešti, nunešti, pakviesti, surinkti kiaušinius, pagirdyti. Ir tos oranžiniais botais apautos kojytės tik ir švytruoja po visą sodybos hektarą… Ir kasdien išmoksta vis naujų dalykų, kaip kad vakar Marcelė, kuri nuėjusi į tualetą, grįždama suvijo į paukštyną antis ir uždarė nakčiai visus paukščius. Durų sklendės nepasiekė, bet užrėmė basliu, kad neatsidarytų… Ir seni žmonės čia yra labai reikalingi. Mano tėvai visada sakydavo, kad tėvai ir suaugę vaikai turi gyventi atskirai. Ir dabar kiekvieną kartą juos aplankus skauda širdį. Nes mieste, kiekvienas atskirame urvelyje gyvenatis senas žmogus yra nereikalingas, juos pasiglemžia poliklinikos ir televizorius. Seni žmonės privalo gyventi kaime, kur gal ir ne taip patogu, bet šalia yra jaunų žmonių, vaikai, gyvuliai, oras, saulė, darbai. Čia jis mato tikrą gyvenimą ir tikrus žmones, o ne blizgantį ekraną, čia jis yra tikrai reikalingas… Palyginu miestiečius tėvus su jų amžiaus ar vyresniais ūkininkais ir liūdna… Nuvažiavus į miestą slegia klaustuko formos jaunimas, suplonėjusiomis kojomis. Bet atsigaunu pamačiusi kaimynų buliukus – sūnus. Atsilošę, išsitiesę, tvirtai įsispyrę į žemę, nuo mažumės įpratę prie fizinio darbo, galva pramušta kvailystėmis, šalia – naktį apdaužyta mašina. Na ir kas, kad siautėja, išaugs ir bus rūpestingi tėvai ir ūkininkai, kuriems nereikės psichiatrų ar psichoterapeutų, dėl neišsiautėtos jaunystės ir sukreivėjusių kaulų… jie visi yra tikri. Jų rūpesčiai yra tikri. Taip, tiesa, yra kaime geriančių. O ar jūs, gyvenantys daugiaaukštyje, žinote, kiek išgeria jūsų kaimynas iš trečio “padjezdo” antro aukšto, durys į kairę? Lengviau tą žinoti apie 10 trobų kaimo diedą, kurį pažįsti nuo pat gimimo…

Kaimas yra ne vieta, kur daugiaaukščius pakeičia senos medinės trobos, ne gyvenimas gamtoje. Tikras kaimas yra tas, kuris tave užvaldo savo gyvenimo auginimo ritmu, santykiais su artimais žmonėmis, kurie pagrįsti tarpusavio reikalingumu, tikru reikalingumu, nes tenka dalytis būtinus darbus net ir su penkiamečiais ir su septyniasdešimtmečiais. Kaimas, tapęs paniekinančiu žodžiu, bet kurį taip smarkiai reikėtų atkelti net į miestus… Ir kai susidūrius su tikrais kaimiečiais, aš stengiuosi net neužsiminti apie savo parašytas knygas, diplomus, nesuku jiems galvos savo sudėtingomis mintimis apie paprastą gyvenimą. Nes kitaip negalėčiau mokytis iš jų, kitaip jie nesidalintų tuo, ko tiek daug turi – paprasto gyvenimo receptais…