Priklausomybės…

Yra viena tokia keista priklausomybės rūšis apie kurią niekas nekalba… Niekas. Niekada. O aš ją turiu ir net nežinau į ką kreiptis, norint atsikratyti… Alkoholis manęs nedomina, ištisus mėnesius pragyvenu su viena vyno stikline. Narkotikų išbandymai liko audringoje pankuojančioje jaunystėje, kaip ir turi būti. Be va ta ana priklausomybė pagavo mane vaikystėje ir nepaleidžia iki šiol. Gal pasakysite, kad čia jokia ne priklausomybė, ja reikia džiaugtis ir didžiuotis, bet kad visi simptomai rodo stiprų, nenugalima priklausymą… galų gale, net ir vynų somelje labai skiriasi nuo įprasto girtuoklio, o juk viskas sukasi apie tą patį alkoholį…

Priklausomybės simptomai aiškūs – negavęs ko nori vaikštai kaip žemę pardavęs, nieko nenusitveri, bandai kažkaip kompensuoti trūkumą, bet tas nepadeda. Visur aplink tave vien ženklai, kad tas jau artėja. O jau kai gauni, tai įsikniaubi, įsitrauki ir negali atsitraukti, nors tu ką… ir taip, po ištisos abstinencijos vasaros pagaliau ji – išsvajotoji biblioteka!

Nesijuokite, tai tikrai rimta. Visą vasarą, kai kasdien darbas darbą vijo, net bijojau pagalvoti apie naują dozę iš bibliotekos. Nes gerai žinau – atsinešiu knygas ir viskas, man nerūpės, kad reikia palieti pomidorus ir agurkus, išravėti morkas. Na, gerai, ožkas ir vaikus pamelšiu ir pašersiu, bet jau papildomi darbai tikrai kentės. Paskutinį kartą kai ėjau, apie birželio pradžią, ėmiau poeziją, nes nuo jos lengviau atsitraukti, nei nuo romano. Įsivaizduojate – savo rajono centre neradau Bairono! Pati bibliotekininkė tuo negalėjo patikėti. Užtai dabar gavau patį naujausią Miltono vertimą, ryškiai sąžinė užgraužė tuos narkotikų platintojus. Ojei, ko tik nebuvo per tas knygas… Tėvai rėkdavo ant manęs, kad nieko nedarau, tik skaitau. Kaimynė, mano pasiutusio klasioko mama, realiai pašiurpdavo tą išgirdusi, nes anas per pasiutimą nė vienos knygos nebuvo perskaitęs. Palaužiau ir jį, kažką perskaitė. Kaip baisiausią gyvenimo laikotarpį prisimenu abiejų bernų auginimą. Vienam metai, kitam – 4. Prabunda 5 ryto ir ištisą dieną be pertraukos eina galvomis. Jie nežaisdavo, o siautėdavo. Iki šiol pamačius su žaislais sėdinčius vaikus mane užpuola alergijos priepuolis – ką jūs darote tiems savo vaikams, kad jie sėdi ir žaidžia, kuo jūs juos šeriate?! Apie tai, kad vaikai žaidžia, o aš sėdžiu ir skaitau nė pagalvoti neįmanoma… Vieną H. Wassmo romaną skaičiau pro ašaras. Liko keli skyriai, negaliu atsitraukti, mažasis ant kelių, vyresnysis kažką rėkia, o aš verkiu ir skaitau, verkiu ir skaitau. Perskaičiau. Dabar irgi visą vasarą be naujų knygų…Trinuosi aplink lentynas, ieškau kokio legalaus pakaitalo – ir vėl, gal 20 kartą į rankas pakliūna Ana Karenina, Karas ir taika, Kristina Lavransdatir, Trifidų dienos ar Jeseninas, Altorių šešėlis ar Mickevičius… Skaityti perskaityti, sudriskę ir vaikų nučiupinėti…

O tada išaušta ta diena. Einu pakėlusi galvą, vėjas plaiksto plaukus, iš jų išrankioti visi voratinkliai, rūbai ne pienuoti, ne žemėti, ne miltuoti, ant batų padų nė vieno vištašūdžio. Rankose glėbis naujų, neskaitytų knygų, veidas švytėte švyti. Krūvelė saugiai padedama šalia apšviesto akvariumo. Virpančiais pirštais sklaidau puslapius – ir nuo gi čia pradėti? Nuo įdomiausios, ar nuo ploniausios, kad neperdozuoti pačioje pradžioje? Šį kartą tegul bus Miltonas, vis tiek dar reikia nupešti bent 10 jaunų gaidžių, baigiančių iškapstyti mano rudenines daržoves. Daržovių gaila, gaidžių nelabai, bet skaityti noriu kaip šikt (atsiprašau už vulgarumą, mes, kultūringi žmonės, tokie jau esame, sakome taip, kaip yra, o knygose dar ne tokių žodžių randame). Miltonui 2 dienos, vėlesniam 350 puslapių romanui užtenka 2 prisėdimų… Įsibėgėjau. Vyras žiūri į mano knygą ir juokiasi: “jau tik tiek liko?”. Ramiai juokiasi, nes paveldėjo Miltoną. Jis irgi šiek tiek priklausomas, bet skaito oriai, po kelis puslapius, neryja kąsniais, vos nespringdamas. Pakeliu akis nuo raidžių – o kas tu, ką čia veiki, ir iš viso kur aš? Taigi ką tik buvau Prancūzijos archyve, ieškojau duomeų apie hugenotus, lankiausi jų XVII amžiaus trobose… o čia ir vėl ta paraistė, vaikai, ožkos. Velniop tas knygas, padedu perskaitytą romaną ir einu ruošti vakarienės. Prieš eidama gulti tyliai, kad niekas nepamatytų ant knygų krūvelės viršaus padedu rytdienos dozę…